Kalėda Kalėda

Gyveno sykį 3 paršiukai. Gražūs buvo, rubuiliai, rausvi. Bet va turėjo tokį įprotį - vis dėl visko ginčijosi. Tai nesutarė kokį namą statyti, tai dar dar dėl ko nors.

 

Sykį ant vieno paršelio uodegytės nukrito vandens lašas, ir tasai nusprendė, kad jau artėja pavasaris. O jei jau pavasaris - tai ir bures kelti laikas. O kad kelti burę - tai reikia turėt kur ją iškelti.

 

Ir nusprendė paršiukai, kad jiems reikia laivų, ir vieno, o trijų. Bet, pagal seną įprotį, niekaip nesutarė kokių. Nifnifas sakė, kad paršeliams reikia išardomo laivo iš pagalių: toks laivas mažai užima vietos, o ir su karučiu tokį lengva pervežti. Nafnafas teigė kad paršelio laivas turi būti tvirtas, o paršelis turi būti nagingas, ir

mokėti pasitaisyti savo laivelį, todėl gi jo laivelis turi būti iš šiaudų ir epoksidinės dervos, kurią iš beržų tošies gretimam miške verda zuikiai. Nufnufas sau buvo įsikalbėjęs alergiją šienui ir jo produktams, be to buvo girdėjęs piktą gandą, kad zuikiai, virdami epoksidinę dervą, į ją dar maišo ir zuikio spirų, kitaip dar vadinamų šūdukų. Ir nusprendė Nufnufas, kad jei dervoj yra šūdukų, tai ir iš jos pagamintas laivelis irgi bus šūdukas. Dar Nufnufas sykį buvo čiupinėjęs Internetą (ir dėl to vaizdavosi gudresni už kitus), ir pasitaręs su Internetu nusprendė, kad paršelio laivas turi būti iš Poli-Etileno. O dar geriau iš padidinto tankio poli-etileno 2, t.y. HDPE-2. va tokio, kaip Internetuose.

 

Ilgai paršeliai ginčijosi, ir niekaip sutarti negalėjo. Kai pasibaigė argumentai pradėjo viens ant kito savo kakučiais mėtytis. Bet ir tai negelbėjo. Lygiai kaip ir negelbėjo atskridęs apuokas iš gretimo uokso, katrasai bandė paršeliams pasakyti, kad bebras turi daug laivelių, ir medinių, ir net modernių HDPE-2, bet paršeliai jo neklausė. Lygiai kaip neklausė ir seno pilko vilko, katrasais pasipiktinęs paršelių merkantiliškumu, į žurnalą „Kiaulės“ rašė straipsnį, apie paršelių susvetimėjimą ir vartotojišką paršelių visuomenę...

 

O tuo tarpu Pūkuotukas (taip taip, tas pats Mikė, kurį senas iškrypėlis Disnėjus nupaišė su rausva maikę, ir be kelnyčių) pasiėmė švariai nulaižytą medinį šaukštą, kurį jam išdrožė Kristoferis Robinas iš kieme augusios Kaukazo slyvos šakos, sėdo į tuščią  molinę puodynę, įsisodino į ją dar kelis draugus iš Šimtamylios girios: Nulėpausį ir Knysliuką (kuris nors ir buvo paršelis, bet turbūt dar nesubrendęs, nes jam nerūpėjo žurnalo „Kiaulės“ reitingai ir HDPE-2 privalumai). Taip 3 draugai sėdo į puodynę ir pasileido plaukti Pagiry tekančiu upeliu...

 

 

Jau ir daug metų praėjus po šios nutikusios istorijos nutikimo, žurnalo „Kiaulės“ redaktoriai ir po šiai dienai manęs klausia: o kur gi šios istorijos moralas?

O moralas gi toks:

« prev  |   top  |   next »