Savaitgalį
nutarėm plaukti Musia. Kaip tarę, taip padarę, susirinkom prie 122, tik
Marumas kaip įprasta vėlavo. Bet jis dėl to visiškai nesijaudino, tik
leptelėjęs "Aš lauke nemiegu", į bagažinę įmetė palapinę. Susėdo keturi
bebaimiai i sparnuotąjį nysaną, o kad maža dar nepasirodytų - iš
baltojo laivelio dar ir sparnus ant ragų prisitaisė.
Kelionė neprailgo, ir netrukus buvom prie Bartkuškio marių - puikiausioje uolų landynėje Marijos žemėje.
Belapnojant
kad net ausys linksta (burnoj nieko neturėjau, o pro ausis medus
varvėjo) grikių košę, kaip dabar pamenu, tolumoje pasigirdo Alfonso
balsas. Pasirodo tas nelabasis Vaidą ir jo blondinę žmoną taipogi
čionais atrioglino. Tada, nors daugelis ir jautė vidinį sąžinės
prieštaravimą, tačiau prie siūlo karvės nepririši, o uodui į barzdą
neįkasi, tai sulindo į palapinę. O jau viduj ir rytas ateiti netruko.
Ryte
pašėrėm kiekvienas po 14 uodų. Tuo tarpų ir patys pavalgėme. Tada
sėdome jachtas, ir kirtome skersai išilgai Bartkuškio okeaną. O jojo
pabaigoje žiojėjo didžiulė juodoji skylė, kuri siurbė aplinkui viską,
net ir vandenį, tiesiai į pačio pragaro gelmes.
Už tvenkinio
pasirodo dar ir upės besama. O joje teka balta pieno puta. Tačiau kad
ir kiek mes ja irklais beigi kanopomis netalžėme, tačiau raudonos
kraujo putos neišvydome. Tai taip ir taškėmės be vilties ir be tikslo.
O srovė mus neapdairiai nešė kažkur toli toli, kur nėra nei mergelės,
nei žmonos, nei tėvynės mylimos.
Pakeliui keliauninkai nusprendė
apsiprausti. Ir tada plikasis kardinolas pamatė, kad jo bendražygiai
nemoka naudotis gamtos teikiamomis dovanomis, beigi teršia upę iš
teisėjo išvirtu muilu. Tuomet plikasis kardinolas garsiai pirstelėjo
beigi šūktelėjo „KAWASAKI“ (niekas nesuprato ką tai reiškia), o
pastarasis iš upės dugno kasė molį su šūdukais ir šia mastika tepė savo
beigi draugų nuodėmingus kūnus, ir maldavo atleidimo.
Taip
šūdukais besitaškant, ir irklais upės ilgumą matuojant, ir saulelė
vakarop pakrypo, o keliauninkų gretos pakriko, ir šie gerą valandą
aiškinosi ar jiems čia argi ten stoti. Po valandos, kai paaiškėjo, kad
„čia“ ir „ten“ yra ta pati vieta, keliaunykai priėjo konsorciumo, ir
stojo pusiaukelėj tarp „čia“ ir „ten“.
Vakare, jiems kukliai
bekūrenant laužą ir svarstant uodų beigi moškių problemą Nemuno
srityje, iš tamsos kyštelėjo naglas snukelis, katras pasirodė beesąs
tose apylinkėse bujojantis Briedzis fon Dapkėvič. Turistai pastarajį
pavaišino nacionaliniu patiekalu - pūdyta vištos šikna ir pagirdė Rau
don Ėlio gėrimu. O Briedzis fon atsidėkodamas pastariesiems papasakojo
juokingai pamokančia istorija apie jo užgėrusius (zapoj) betonuotojus.
Šį
kartą daugelis pakluso gamtos šauksmui ir sėdo ten kur stovi, o gulė
ten kur sėdi. Ir tik Maris susirentęs namuką pasišalino iš kompanijos.
Ryte,
jausdami vidinę nešvara, plaukikai nuvėjo pasiprausti beigi spavėdotis
prie vandens, o ten stovėjo Briedzis didis ir parodė savo ...
Čia
dorovės saugotojau jau nebeapsikentė, atėmė iš Briedzio inportinius
caucainius, o pastarąjį išvarė malšinti sukilusius ir užgėrusius
betonuotojus.
Tačiau kadangi tarpe keliauninku buvo ir žmonių su
nešvariu kūnu (o kaip žinia švariam kūne švari dūšia), tai ir rytas
neapsiėjo be nelaimių: besėdant į laivelį Vaidas atsainia ranka paleido
laivelį su jame sėdinčia žmona, ir o ginkdie, apvaizdos piršte, įvyko
netikėta nelaimė - laivelis apvirto, o gražuolė žmona sušlapo. Puolęs
gelbėti brangiosios blondinės šoko vyrelis nuo akmenėlio ir pystelejo
kojelę į šakelę. Tokia tatai nelaimė nutiko.
Dar kiek paplaukę
dorieji turistai vėl sustojo nusiprausti. Prieš sėdant į laivus Vaidas
tarė „o gal palaukim biškį - dar rūbai neišdžiuvo", „aha, tikrai dar
neišdžiuvo“, paantrino jam Marumas, ir su visais savo aprėdais
pūkštelėjo į Musios gelmes.
Kiek vėliau sekė rėva po rėvos,
posūkis už posūkio, užvarta už užvartos. Ir. nors ir buvo sekmadienis,
tačiau klajokliai plušo iš peties, o dar iš stuomens ir iš liemens.
Tačiau sekmadienis - diena apgaulinga ir nelaba. Pamynusius higienos
normas, Bernotų ekipažą bei laivelį, dievas Overkylis, nusprendė
pamokyti. Po pamokos pastarieji dar atliko ir apsiklijavimo procedūras.
Taip ir priartėjome prie Čiobiškio. Čia jūsų nuolankus tarnas
bei šių eilučiu autorius nusprendė ir stoti. Bandydamas įvesti naujas
tradicijas apvertė savo suplaukovę ir nusprendė baigti kelionę. Tačiau
kitų laivų kapitonai bandė palaužti jo apsisprendimą ir įkalbėti
plaukti iki pat Neries, nes ten pasak jų pats geriausias etapas.
Neilgai trukus pasipriešinimas buvo palaužtas ir nuplaukta link
santakos. Ir tikrai, pašnekovai nemelavo. Likes etapas buvo geriausias,
ypač ta vieta, kai prie Neries apsisukom ir pasukom atgal, prieš srovę
link Čiobiškio.
O toliau jau kaip įprasta - maldelė CikuCaku ir ant arklių.
Tiesa, begrižtant sutikom streikuojančius Briedziu betonuotujus, kurie mums išpasakojo savo streiko priežastis, kurias pavyko nufilmuoti.
Va ir pasakai koniec
o kas skaitė - maladiec.
Powered by CMSimple_XH | Template by CMSimple_XH | test (X)html | test css | Login