Papasakosiu vieną istoriją. Pamenu, kad nelabai ką pamenu. Žinai, vaikeli,
jau amžius nebe tas...
Tą
lemtingą dieną (nepamenu kurią) is ryto nubyrėjo truputis smėliuko. Ir
tada tariau sau - eisiu aš į žygį. O gal mano senas bičiulis Dėdė Minas
taip tarė. Vėlgi tiksliai nepamenu... Tai kai kažkuris iš mūsų taip
pasakė, taip ir nusprendėm. Ale kad daug ir sunkiai nereikėtų nešti
kuprinių - nusprendėm pasivadinti ir jaunimo kartu. Tai suradom tris
tokius: Audriuką, Linuką ir visų mažiausią Juozelį.
O tas Juozelis pasirodo ne ant kelmo spardytas buvo - tas pas kriaučių mokėsi,
ir net žinojo kaip adata atrodo. Tai jis kaip taręs, taip padaręs, išsidrožė gražią importinę palapinę.
Išėjom mes į mišką. Kiek nepamenu - tai buvo kažkur ties Punios šilu, kur buvo
sudaryta įžymioji Punios sutartis.
Stojom
ant savo slidžių, įsijungėm motoriuką ir nubirbėm. Tėvelis Nemunas
sukaustytas ledo tais metas buvo, tai labai lengvai čiuožėsi ir slidės
kuro mažai naudojo. Besileidžiant nuo kalno Linutis pamokino mumis dar
ir šiuolaikinių Telemarketo "navarotų".
Gerą pusdienį pavažiavę
ekonominiu režimu nusprendėm stoti nakvynei su protu. Pasistatėm
importinį žalią namelį, išsidrožėm kelioliką buratinų ant malkų.
Demokratija
tais laikais buvo nedemokratiška, todėl nusprendėm naktį budėti prie
pečiaus. Pabudėjau aš, dėdė Minas pabudėjo, atėjo metas Audriukui.
Bet
tas pasirodo fašistinių knygų pasiskaitęs nusprendė pabandyti pažaisti
dujų kamerą. Gerai, kad Juozukas miklesnis buvo: surišo rankas
fašistui, sykį-kitą pagaliuku pakasė pakaušį nedorėliui, ir visi toliau
gyveno laimingi.
Kitą rytą aplankėm geizerių slėnį, išklausėm
istorinės ispanijos piratų paskaitos, ir kaip tarę - taip padarę,
ryžtingai suradę teisingą kelia grižome į Kauna: Žaliakalnio, Kauno
halės ir Nemuno salos miestą.
Tai tokia ši pamokanti istorija.
O kas manim netiki - štai jums BBS dokumentika: Punios šilas.
Powered by CMSimple_XH | Template by CMSimple_XH | test (X)html | test css | Login