Pasiėmiau
puodelį arbatos ir prisėdau prie lango. Dairausi aplinkui. Gražus
rudenėlis. Joo, mislyju, ruduo, tai toks metas, kai krenta lapai, kai
apmiršta gamta, kai aptingsta žmogus, kai gatvėje sumažėja ir beveik
išnyksta gražios mažulės. Ruduo - toks metas, kai skaičiuoja viščiukus.
Na
kagi, galvoju, paskaičiuosiu ir aš saviškius. Ir staiga, tarytum koks
asmenybės susidvejinimas, ėmiau, ir persiskėliau į dvi puses - į save,
ir sau prieštaraujančią asmenybę. Ir toji prieštaraujanti mano antra
pusė, tarytum kokis "Senas Kuinas" su savo bliuzo klasika, manęs ir
klausia:
- Ir ką tu gero padarei ?
- Išsivaliau ryte dantis.
- Nu nu nu,- pastebiu ironišką šypseną. - Tęskite.
- Šyrit su paštininke pasisveikinau,- atsakau.
- Ne, čia nerimta,- lepteli mano pašnekovas.
- Tada per vėlines žvakučių uždegiau.
- Visi uždegė.
- Tranzuotoją pavežiau.
- Ką tu čia šūdmaliauji!,- pykteli antra pusė. - Negi neturi ką rimto
pasakyti? Aš neklausiu ką tu šiandien ar vakar padarei. Klausiu, ką per
gyvenimą gero nuveikei ir kas tu esi šioj žemėj. Ar tau, kaip ir
visiems, vien lėbavimai terūpi.
Trumpam nutilęs susimąsčiau.
Taaaaip. Lėbavimas - įdomus dalykas, šmėkštelėjo mintis, prisiminus
Kanopų vestuvę. Bet ką atsakyti tam įkyriam pašnekovui, kad jis nutiltų
ir duotų mano sąžinei ramybę?
Staiga į galvą šauna išganinga mintis:
- Aš myliu žmoną, mamą ir tėvynę! - išdidžiai tariu.
- Na čia jau leptelėjai kaip iš rašto. Tarytum toks vienintelis būtum,-
porina pašnekovas. - Nieko gero tu nenuveikęs,- tęsia toliau jis
spaudimą.
- Cha,- šypteliu, - aš medi pasodinau! Ir su tėvu kartu bakužę ir pirtelę surentėm!
- Tai čia savanaudiškais tikslais viskas, - nenori mano gerų darbų pripažinti graužikas.
- Ot ir ne! -užsirūstinu. - Kiek joje draugų ir artimųjų sušilo ir nusiprausė!
Šį kartą prieštaraujanti pusė kuriam laikui nutyla. Matosi, argumentų ieško. Tuo pasinaudojęs pats perimu iniciatyvą:
- O aš labai gerų draugų turiu! Nedori žmonės tuo tikrai pasigirti negali!
Pastebiu, kad mano pašnekovas dar labiau argumentų pritrūksta.
Tada, vos suvaldydamas šypseną, kertu paskutinį kozerį:
- O mes su draugais skraidyti mokam! Ir skraidom kartais!
- Meluoji, padla! -neišlaiko pašnekovas.
- Ot ir nemeluoju. Ot ir še, žiūrėk, kaip Skraidūnai skraido.
Nutilo.
Ilgam nutilo prieštaraujanti pusė, pažiūrėjus šį neginčyjamą įrodymą.
Tada kurį laiką tylėdami gėrėm arbatą. Ir, niekam nepastebėjus,
asmenybės susidvejinimas staiga dingo...
Po gero pusvalandžio
pabudau. Pasirodo užsnūdau, padėjęs galvą ant palangės. Ir nebežinau,
ar tai buvo tiesa ar sapnas. O tuo metu per televizorių pradeda rodyti "Skraidūnus".
--
kalėda
2005 11 04, Kaunas
Powered by CMSimple_XH | Template by CMSimple_XH | test (X)html | test css | Login