Vie Ferrate 2005

Viską į vieną veikalą surinko Aurimas

1. Sameri

Kelionės dalyviai: Edvardas Sadauskas, Laisvė Lideikytė, Dovilė Dimindavičiūtė ir Aurimas Pranskevičius. Beveik visi iš žygeivių klubo Ąžuolas. KTU. LT.

Kelionės pobūdis: sportinė-pažintinė-kultūrinė. Kalnai – sportas, Via Ferrata pažinimas ir istorija. Svarbesnieji Italijos miestai – istorija ir kultūra.

Kelionės laikas: 2005 m. rugsėjo 10 d. – spalio 1 d.

Veiksmus koordinavau ir galutinį sprendimą priimdavau aš.

2. Gili mintis

Mano nuostabioji Alnos firma išsiuntė mane į komandiruotę Anglijoje. Bevaikščiodamas po tenykštį supermarketą užtikau vietinį žurnalą alpinistams ir žygeiviams “Trail”. Nusipirkau, perskaičiau. Buvo straipsnis apie Via Ferrata – panička rašė, kaip išvažiavo ten, kopė, ir kokie įspūdžiai liko. Pirmąkart į straipsnį neatkreipiau didesnio dėmesio, kažkaip praleidau. Norėjau prie Baikalo, kalbėjausi su draugais, kas dar norėtų važiuoti, kas norėtų suvadovauti. Tuomet entuziastų daugiau neatsirado, todėl nutariau atostogas susiplanuoti savaip ir pats ką nors suorganizuoti. Prisiminiau straipsnį apie Via Ferrata, dar kartą perskaičiau. Įdėmiai. “Įdomu būtų pabandyti” pamaniau, “ir visai realu”. Norėjau vykti savo transportu, nes taip galima lanksčiausiai planuoti laiką ir užsiėmimą. Surinkau komandą, suderinau detales dėl transporto, maršruto, maisto ir pan. Užsisakiau ir gavau iš amazono angliškus “Via Ferratas of the Italian Dolomites” guidebook’us, kurie pasirodė labai vertingi. Sportinę-kalninę dalį suplanavau aš, o kultūrinę palikau planuoti draugams. Norėjau tik būtinai aplankyti Triesto mieste studijuojantį Nerijų (draugą, su kuriuo keliavom po Islandiją) ir nuvažiuoti į Romą.

Via Ferrata (it. “geležinis kelias”) – kareivių saugos lynas, nutiestas per uolas. Pirmo Pasaulinio Karo metais Dolomitų kalnuose (Italijos Alpėse, kur yra Via Ferratos; pagrindinė uoliena - dolomitas) buvo austrų-italų fronto linija. Kadangi kalnai statūs, tai kareiviam nėjo kovoti be saugos – per daug pavojinga. Todėl jie įrengė Via Ferratas, o taip pat ir tunelių, ir pastatų sistemas kalnuose. Karo sąlygos čia buvo ypač sunkios. Vėliau Via Ferratomis rūpinosi (ir iki šiol rūpinasi) italų turistų organizacijos – jos įrengia ir naujų Via Ferratų, kadangi tai populiaru.

3. Maršrutas

Tikro maršruto nebuvo. Norint eiti Via Ferratomis reikia startuoti iš skirtingų slėnių, kur yra miesteliai, galima kempinguose nakvoti. Išrinkau fainiausias, pagal galimybes praeinamas ferratas iš šiaurinių (šiek tiek aukštesnių) ir pietinių Dolomitų. Kai chebra sužinojo, kad beveik kasdien reiks važinėti į kitą kempingą, švelniai užprotestavo, ir savo pasirinkimą pergalvojau, palikdamas tik kelis fainiausius (gražiais vaizdais ir istorija) šiaurinius slėnius ir porą pietinių ferratų – desertui. Iš principo, įtraukiau ferratą, kuri užeina ant Punta Penia – aukščiausio Dolomitų taško. Šioj ferratoj yra ir ledyno gabalas, taigi galėjom panaudoti sniego-ledo įrangą.

Likusiam laikui (jei jo liks) ne kalnuose praleisti draugų paprašiau paplanuoti, kur. Norėjau būtinai aplankyti ąžuolietį Nerijų (buvom su juo aislande pernai) Trieste, ir nuvažiuot į Romą pažiūrėt Romos imperijos galybės liekanų.

Atvažiuoti iš Lietuvos turėjom į Bolzano miestą Dolomituose, ir ten susipirkti trūkstamą inventorių. Grįžtant galvojau, pagal galimybes, užsukti prie Miuncheno pažiūrėti kalnuose Liudviko pilies, į kurią jis sukišo visą Bavarijos (ar Vokietijos) biudžetą.

Ferratos išsidėstė taip (raudonos rodyklikės žemyn; zoom-in einant į apačią):

Italija

Dolomitai

Šiauriniai Dolomitai

4. Dienoraštis

Kalba netaisyta. Papildytas išlikusiais prisiminimais po kelionės ([PK], [/PK]).

Rugsėjo 10-11

12⁰⁰ rugsėjo 10 d. pajudėjome iš Kauno. 20³⁰ rugsėjo 11 d. atvykome į Bolzano miesto (Italijoje) kempingą.

ESA

[PK]

Į Golfą netilpo visas maistas, todėl dalį palikom pas Dovilę. Per galinį veidrodį nieko nesimatė, tarp galinių keleivių buvo aukšta tašių krūva. Kad daugiau kito stuffo sutilptų, “pataupiau” ant miegmaišio (vietoj žieminio vasarinį paėmiau – o be reikalo), kilimėlio (paėmiau vulgaris variantą) ir dar kažko.

Vairavom pasikeisdami aš ir Edvardas. Už Wroclavo pramovėm kempingą, kuriame planavau nakvynę. Pavargau vairuoti ir vos nepadariau klaidos. Įvažiavom į Vokietiją. Dovilė ėmėsi vairo, o aš ant žemėlapio paaiškinau, kur mes esam ir kur reikia važiuoti. Vėliau pasirodė, kad buvom visai ne ten į Vokietiją įvažiavę, kur maniau J Nutarėm pasikeisdami varyti iki Bolzano be nakvynės. Vokietijoj pradėjo pilti kaip iš kibiro. Austrijoj pasimatė geri kalnai, Italijoj jie tesėsi. Italijoj “važiavom oru”, bet net nepajutom. Pradėjom mokėt už autostradas. Pirmas mūsų aplankytas kempingas Bolzane buvo visiškai užpildytas, tai nuvažiavom į prie pat esantį Leivers miestelį ir ten radom visai fainą Steiner’s kempingą.

Aurimas

[/PK]

12

Susipirkome įrangą ir nuvykome į 1-osios “Feratos” vietą.

ESA

Dieną pasivaikščiojome po Bolzano miestą ir prisipirkome šmutkių. Labai siauros gatvės. Sužinojom, kad parkavimas mokamas, kur mėlyna, ir reikia turėti bilietą, kur balta. Palapinių laukuose niekur statyt negalima. Pavakary nuvažiavome į La Villa kaimą, kur ryt eisime į kalnus. Įdomiai atrodė ore pakabintas autobamas, faina buvo raitytis antru bėgiu serpantinais. Gulam miegot labai vėlai, nes ilgai važiavom – reiks tą pareguliuot, kad vėliau būt gerai.

APR

[PK]

Nusipirkom pirmus gana tikslius Tabacco kalnų žemėlapius, virvės, automatinių karabų, KISA’ų ir viso kito, ko reikėjo. Klydau manydamas, kad batų kainos čia bus kaip Čekijoj ar žemesnės – jos aukštesnės. Chebra tik rado nupigintų batų, tai šiomis nuolaidomis ir pasinaudojo pirkdami.

Aurimas

[/PK]

13

Monte cavallo

Praėjome pirmaja Ferrata. Žiauriai nusikaliau nuo kojų. Nors užlipus ant kalno vaizdai mmm, pasaka.

ESA

p.s. Ir vėl lietus lyja...

[PK]

Iš Kong KISA’ų, Beal virvių ir Petzl Vertigo karabų susinipeliavom pagal projektą ferratinius “amortizokus”, kad turėtume užbaigtą inventoriaus komplektą ir galėtume saugiai bastytis ferratomis.

Ši ferrata buvo techniškai paprasta ir davė progą pasigrožės fysnais gamtos vaizdais. Troso, praktiškai, neprireikė (pavojingiausia vieta – mūsų padarytas “nelegalus” šortkutas – buvo be troso). Ilgai užtrukom ir net nedaėjom iki kalno viršūnės, kuri buvo mums skirta. Paskui pamatėm, kad mums prireikia +2 ar +3 valandų prie laiko, nurodyto gaidbuke, ir į tai vėliau atsižvelgėm. Viršuj buvo mėnulis (toks kalnų peizažas). Jau antrą naktį nakvojom Sass Dlacia kempinge už Armentarolos kaimo. Kempingų ieškojom tokiu principu:

1) Nuvažiuojam panašiai ten, kur jis turi būti.

2) Paklausiam vietinių, kur tiksliai rasti.

3) Pavažiuojam 500 m ar 2 km į tą pusę, kur vietiniai sako.

4) Pakylam 45 laipsnių įkalne už bažnyčios ir vėl sėkmingai nusileidžiam.

5) Vėl paklausiam vietinių, kur kempingas.

6) Pavažiuojam tolyn ir pravažiuojam kempingą.

7) Paklausiam trečių (ar ketvirtų) vietinių, kur kempingas.

8) Pagrįžtam ir sėkmingai randam kempingą.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

Bažnytėlė ir rifugio kylant į Monte Cavallo

14

Corvara 4

Palyginus su pirmaja ši buvo “krūtesnė”. “Krūti” posūkiai, “krūti” pakilimai, “krūti” nusileidimai. Vietomis kybant ant uolos šaudavo į galvą mintis “Ir kokio velnio aš išvis čia važiavau”.

ESA

[PK]

Corvara 4 (pagal gaidbuko notacija) yra Via Ferrata Brigata Tridentima – turbūt pati populiariausia Dolomitų ferrata. Ji nuostabi, o tiltelis per tarpeklį viršuje – maloni kulminacija. Ši ferrata sudėtingesnė, reikalauja vidutinio pasiruošimo.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

Tiltelis netoli ferratos viršaus

Žemai – Colfosco ir Corvara miesteliai

Rifugio ferratos viršuje

Nuobirynu žemyn

15

Cortina 3

Palyginus su Corvara 4 daug skirtumų nematau, kopimas aukštyn ir lieka kopimu aukštyn. Va tik nusileidimo trasa buvo visiškas “bredas”.

Šiandien dar pakeitėm dislokacijos vietą. Gyvename kempinge “OLIMPIA”.

ESA

Sunkokai rašau šias eilutes – tūlike pasirodė pirmi skrandžio “parėjimo” požymiai (gal nepareis – naktį matysiu) ir dar galvą skauda. Žodžiu – visa xernia vienoj vietoj.

Pora dienų paprakaitavę Alta Badia, pasižiūrėję fainų peizažų ir suvalgę po picą Sass Dlacia kempinge, šiandien ėjom ir miegam prie Cortina miesto. Cortina buvo žiemos olimpinių sostinė, ir mūsų kempingas Olympia yra didžiulis ir modernus. Įdomu, ar bus jame gaidžių, kaip Sass Dlacia?

Ėjom via ferrata Michieli Strobell, taip pavadintą tragiškai žuvusio kalnų gido garbei. Buvo daug nuobirynų, ferrata kur nekur sudėtinga – gerai padirbėjom. Ant viršūnės pasirašėm svečių knygoj, išgėrėm alaus, pavalgėm. Tuomet daug pavojingesniu keliuku atlipo du žmogeliukai, laipiojimo profai.

Valgom skaniai, mašinoj kramo vis daugėja, miegam normaliai. Savaitgalį, kai “žopa” bus, planuojam Nerijų aplankyti.

Aurimas

[PK]

Ferrata Michieli Strobell yra to paties techninio sudėtingumo, kaip Tridentina. Vėlgi, čia, kaip ant Tridentinos, nuostabūs, kvapą gniaužiantys vaizdai į slėnį apačioj, Cortina ir aplinkines kalnų grupes.

Kaip nuostabu, kai kalnai taip greit statėja ir aukštėja – per dieną padarom kilą ir daugiau aukščio skirtumo.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

Cortina miestas “iš eigos”

16

MISUR 4

MISUR 5

ESA

[PK]

Pagal planą turėjom praeiti Sentiero de Luca/Innerkofler – Monte Paterno feratą (MISUR 4 gaidbuke), bet išėjo taip, kad praėjom pusę šios feratos ir dar pusę Sentiero Delle Forcella – Monte Paterno feratos. Šios feratos kirtosi netoli Paterno viršūnės ir kirtimosi taške “pasigavom” nesavo feratos trosą (dėl to, kad kiti trosai nesimatė, ar blogai matėsi; be to, buvo rūkas). Prieš įlendant į tunelius buvau padaręs nevigacinę klaidą, kuri mums kainavo apie valandą laiko (kol grįžom į gerą kelią). Dėl to, kad buvo “žopa”, negalėjome grožėtis fantastiškais Tre Cime masyvo vaizdais iš Paterno kalno “vidurių”, bet ateinant iki Tre Cime Locatelli rifugio (namuko, kur galima gauti pavalgyt, atsigert ir kartais nakvynę) rūko dar nebuvo ir kai kur žavėjomės nuostabiais vaizdais. Ir nesvarbu, kad iki parkavimo vietos iš feratos parsibeldėm jam tamsoj (turėjom keletą ciklopų) rūke, bet buvo unikalus ekspyriensas. Savotiškas buvo prasilenkimas su italų chebra grįžtant – susitiko balti ir geltoni ciklopai. Vieni dakalinėjo kelio gabalą iki mašinos ir buvo rimtai nusiteikę, o kiti gi tikriausiai ėjo iš vieno rifugio į kitą ir buvo labai linksmai nusiteikę.

Norint mašina privažiuoti iki Tre Cimes, reiks mokėt, nes ten nacionalinis parkas. Bet sumokėti kažkiek pinigų ir užvažiuoti serpantinais kokius 6 km tikrai verta, nes tą patį kelią “plot” pirmyn ir atgal pėsčiomis ilgai truktų ir būtų sunku.

Iš to smagumo, begrįždami į Olympia kempingą, vos “neįkalėm” Golfo nosimi į uolą. Dar viena pamoka – serpantinais, šiukštu, “nespausk”.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

“Ežiukai rūke”

Kareivių tuneliuose

Monte Paterno

17

Atvažiavom į TRIESTĄ aplankyti Nerijaus.

ESA

[PK]

Jautėsi šiokis tokis nuovargis po praeitų 4 feratų, o vakarykštė Tre Cimes buvo icing on the cake. Draugai prašė, kad šiam rytui leisčiau gerai išsimiegot, ir atsikelti ne fiksuotu laiku, o kada norint. Neprieštaravau – reikalinga buvo palaikyti gerą fizinį stovį. Šiandienai planavau trumpą ir nesudėtingą feratą Lagazuoi tuneliais Falzarego regione. Lagazuoi kalnų išvaizda yra stipriai paveikta karo sprogdinimų, o tuneliai išlenda į pačią kalno viršūnę. Planai planais, bet draugai tvirtino, kad karinių tunelių jau pažiūrėjom, todėl užtenka. Artinosi blogas oras, todėl išvažiavom pas Nerijų į Triestą. Ketinom grįžti po kelių dienų ir tikėtis rasti kalnuose vėl gerą orą. Pavakary atvykom pas Nerijų. Trieste šį vakarą pūtė stiprus pajūrio vėjas – bora. Nerijus mieste vaikščiojo su maike, o mes visi ar beveik visi – su striukėmis.

Aurimas

[/PK]

18

Išvažiavom iš Nerijaus į Veneciją. Apsistojom kažkokiam tai su---tam kempinge: kainos buvo nežmoniškos, servisas baisus, o v predaču oras taip subjuro, lyja lyja lyja (ir dar tie lėktuvai kyla leidžias, kyla leidžias).

ESA

Užvakar nusprendžiau chebrai parodyti šiek tiek karinių tunelių, todėl parinkau feratą Misurinos rajone. Ferata paskirta dviems žymiausiems karo veikėjams italų pusėje. Buvo faina – kalne iškasti tuneliai, ten tamsu ir drėgna. Pro langus turėjo matytis Tre Cimes kalnai, bet matėsi “žopa” – rūkas. Sugebėjom nuklysti į kitą feratą ir dėl to jau tik tamsoj rūke parsibelsti prie mašinos.

Vakar ir šiandien Trieste aplankėm Nerijų. Labai tvarkingai gyvena. Aprodė miesto įžymybes, valgėm ledų, gėrėm vyno. Šiandien atvažiavom prie Venecijos – ryt planuojam ją apžiūrėti. Visą laiką su pertraukomis lyja ir dėl to xujovai yra. Dar turim Fassa regione pora feratų pravaryti, tai nežinia, kada bus tinkamas oras.

Aurimas

[PK]

Nerijus parodė Triesto pilį, katedrą ir pajūry esančią nuostabią dekoratyvinę pilaitę su parku. Dar parodė savo univerkę ir labą. Nerijus sakė, kad pas jį univerkėj viskas OK, bet nėra tokio spontaniško sutarimo dėl kelionių ir žygelių, kaip kad Ąžuole yra. Kiekvienam savi reikalai, ir trunka ilgai, kol visi suderina bendrą laiką.

Į Veneciją važiavom ne autostrada, o regioniniu keliu. Norėjom pamatyt skirtumus. Skirtumai tokie, kad čia lėtai važiuoji, nes miestas ant miesto. Nėra kelkraščių, tik kartais pasitaiko aikštelės sustot. Sudėtinga rast gerą vietą pamyžt, nes degalinės arba automatinės, arba tūlikai užrakinti. Ieškoti tamsoj kempingo irgi ne pyragai.

Kempingo Venezia niekam nerekomenduočiau – nors jis arčiausiai Venecijos, bet tai yra vienintelis jo pliusas. Geriau jau rinktis Alba d’Oro ar kitą kokį.

Aurimas

[/PK]

19

Grįžom iš Venecijos atgal į dolomitus, bet neapskaičiavom laiko, kol prisikapstėm iki kempingų [neįskaitau, kas parašyta] buvo uždarytas nakčiai, todėl kaip tikri lietuviai padarėme “wild camping”.

ESA

[PK]

Aplankėm Veneciją – tikrai nuostabų miestą. Ten yra ir normalių gatvių, ne visos yra kanalai. Yra ten ir pasviręs bokštas – italai buvo puikūs tokių bokštų statybos specialistai. Turėdami miesto žemėlapį išnarstėm šį miestą beveik skersai-išilgai. Kaip nuostabu nueit ten, kur įdomu ir neina šniūrais turistai. Morkaus aikštėj prie įėjimo į rūmus nusidriekusi įspūdinga turistų eilė mums patraukliai neatrodė, todėl nusprendėm, kad rūmų “vidurių” žiūrėti mums nereikia. Užtat matėm tarp namų ištemptus šniūrus ir prikabinėta triūsikų ir kitokių skarmalų visokių spalvų. Ir matėm žydų namus, kurie tokio pat aukščio kaip italų arba žemesni, bet sutalpina savy dviem aukštais daugiau. Ir valgėm daug ledų. Ir matėme tūliką-eksponatą, ir juo nemokamai naudojomės (naudojomės ir kitais, prastesnės kokybės, bet tie po 1 eurą kainuodavo). Ir balandžius matėm, lipančius vieni kitiems ant galvų dėl maisto gabalėlio. Bet miestas vargina, kalnai man geriau.

Nusprendėm, kad antrai nakčiai tokiam prastam kempinge nepasiliksim ir varysim atgal į kalnus. Varėm. Kalnuose mus pasitiko daugybė serpantinų, rūkas ir tamsa. Kempingus tai pravažiuodavom, tai būdavo uždaryti, užtai jau po vidurnakčio stojom nelegaliai pasikempinti. Tiesa, kempinomės be laužo (su primusu). Po Venezia kempingo šis laukinis buvo beveik neprastesnis.

Aurimas

[/PK]

20

Pindėjimo metas, nieko neveikėm.

ESA

[PK]

Tądien vėlai atsikėlėm, nes praeitąnakt vėlai sugulėm. Sekančią dieną turėjom eiti sunkiausią feratą – Marmolados vakarine ketera į Punta Penia viršukalnę, užtai šiandien nieko doro neveikėm taip taupydami jėgas. Aplankėm kelias sporto prekių parduotuves Moenoje ir susiradom gerą kempingą (Miravalle) Campitello miestelyje. Tokio gero serviso už visai priimtiną kainą dar nebuvom matę. Valgyt virėm ant dujinės atskiroj virtuvės patalpoj. Draugės nupirko miestely picos, kurią pašildėm (ypač paskutinį trikampą gabalą) mikrobangėj ir maloniai sušveitėm. Staliukai valgymui ir kitkam – irgi po stogu. Buvo net atskira uždara patalpa šlapiems rūbams ir inventoriui džiovinti. Ir slalomo batų elektrinė džiovykla buvo. Vaizdas į aplink iš kempingo – fantastyk.

O šauniausia tai, kad Dolomituose vėl radom gerą orą! Taigi, galėjom darkart puikiai pasivaikščioti.

Aurimas

[/PK]

21

FASSA 13

Įkopėme į aukščiausią Dolomitų regiono viršukalnę PUNTA PENIA. Vietomis pasitaikė sniegelio ir ledo tad teko pirmą ir paskutinį kartą panaudoti kates.

ESA

[PK]

Šiandienos ferata nebuvo tokia sunki, kaip ją gaidbuke vertina - lengvesnė ir už Tridentina, ir už Michieli Strobel. Pagalvojom, kad jai papildomo sunkumo pridėjo už tai, kad ji aukščiau ir kad yra sniego bei ledo. Dėl šalčio apledėja akmenys ir žiedai (tokie iš armatūros suraityti ir įkalti, kaip kad būna kanalizacijos šuliniuose). Ledynas buvo neapsnigtas ir neatrodė įspūdingai, bet plyšių buvo ganėtinai gilių. Originalus buvo keltuvas į feratos pradžią – toks metalinis iš vamzdžių suraitytas narvelis žmogui iki pusės aukščio, senai veikianti sistema. Įspūdingai atrodė dirbtinis (taip nusprendėm) Fedaia ežeras su galinga damba, kurios viršuje – kelias mašinoms. Ir “karalių slėnis” (kitas Fedaia ežero pakraštys, kur ėjo pusiau tunelinis (tuneliai su langais) automobilių kelias) savotiškai atrodė.

Golfas, užpūškavęs keliu į viršų, kartais ima ir užgesta - nebetraukia ir tiek, nors belekurį bėgį junk. Paskui vėl be problemų užsiveda ir puikiai veikia.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

Sniegais ir žiedais

Fedaia ežeras iš keltuvo

Marmolada ledynas

22

FASSA 7

ESA

Vakar lipom rimčiausia kelionės ferrata – Marmolada kalnų grupės vakarine ketera į aukščiausią Dolomituose Punta Penia viršūnę. Dalis kelio ėjo per ledyną. Panaudojom visą įrangą, kurią turėjom. Prie pat viršūnės buvo rifugio su karšta kava, arbata ir panašiais dalykais – Aleksas ten buvo šefas. Chebra vargo nuo kačių pastoviai valydami sniegą, nes tas buvo ~0°C temperatūros ir labai lipo.

Šiandien kėlėmės šeštą valandą antrą rytą iš eilės. Praėjom feratą, nuo kurios matėsi daugybė kalnų grupių aplinkui ir Fassa slėnis. Matėm bivaką – viduj keturi gultai, paliktas obuolys. Visks tvarkingai. Feratos kabelis ėjo per urvą, kur buvo šlapia. Pagal praėjimo laiką beveik sutilpome į guidebook’e pateiktus estimeitus – nuostabu.

Gyvenam trečia naktis Miravale kempinge Campitello miestely Fassa slėny. Servisas puikus – karšti dušai, maistą gaminam ir valgom specialioj patalpoj, šlapius daiktus džiovinam taip pat spec. patalpoj. Kempingas beveik tuščias – čia jie daug daugiau chebros pritraukia žiemą arba vidurvasary. Prie pastatų kabo kalėdiniai bumbuliukai (taip pat ir miesteliuose vakare atrodo kaip per Kalėdas). Dažnai skamba bažnyčios varpai.

Keletas pastebėjimų:

1) Raudona šviesoforo lempa gerokai didesnė už kitas.

2) Daug mažų sankryžėlių ir aštrių kampų.

3) Italai mažai dirba – nespėjam į liftus, užsidaro supermarketai (ketvirtadienis mat išeiginė) ir pan.

4) Kalnuose daug kryželių ir bažnytėlių.

Daugelį objektų randam pravažiavimo, grįžimo ir žmonių išklausinėjimo būdu.

“Sport system” – itin mažos palapinės, keleto grandinių ir didelio tento derinys, į kurį telpa net 2 žmonės.

Prie Venecijos mokėjom brangiai už gana prastą servisą.

Venecijoje gražu – įvairi architektūra, kanalai, siauros gatvės, viršuj triusikų prikabinėta, namų numeriai beveik be tvarkos.

Ryt paliekame šiaurinius Dolomitus ir varom į pietus. Ten padarom pora feratų desertui ir varom kultūrintis.

Aurimas

Vėl susirengiau viską, ką turiu – vėl nebus šalta miegoti. Nereikėjo man ant to miegmaišio taupyt, oi nereikėjo. O tai dabar turiu su “kelnių pyragu” (darbinės + pižoniškos) lyst į miegmaišį.

Pas italus daug benzakolonkių yra automatinės – meti eurus, paskui pilies benzo. Bėda ta, kad mažiau įmest negali, bet daugiau – be problemų (Agip’e metėm 30 eurų, bet leido prisipilt už 20, t.y. 10 “nupyzdino”).

Aurimas

[PK]

Šiandien pakeliavom lengvesne ferrata ir pasižavėjom nuostabiais vaizdais nuo Cima Dodici viršūnės. Matėm kalnų ožius, lenkų turistus (jaunimėlis, kaip ir mes) ir originalius rifugio.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

Speleo minieksesaizas

Miestas kaip ant delno

23

TRENT 5

[PK]

Atvykom į pietinius Dolomitus – čia žemesni kalnai ir ilgesnis feratinimosi sezonas. Čia planavau porą lengvesnių ferratų desertui. Aplankėm Trentą – miestą, įtakojusį viduramžių Europos religinį gyvenimą. Netoli už Trento, prie Caldonazzo ežero, ir buvo pirmasis iš dviejų desertų. Maršrutas ėjo romantišku slėniu, kuriuo tekėjo upeliukas. Reikėjo šokinėti tai į vieną, tai į kitą upeliuko pusę. Matėm kalno “raukšles” ir gražų krioklį. Kelio nustatymui naudojomės austrų Kompass žemėlapiu, kuris buvo prastesnis nei italų Tabacco, bet neturėjom iš ko rinktis.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

Upelis 1

Upelis 2

24

RIVA 7

[PK]

Atvykom į Rivos miestą prie Gardos ežero, didžiausio Italijoje. Čia žmonės ilsisi visaip – dviračiai, burlaiviai, bagiai. Feratistai išimtis – mažai dabar jų. Pasiparkavom vos vos už miesto ir išėjom į paskutinę feratą šioms atostogoms. Ferata buvo ypatinga tuo, kad finalinėj sekcijoj buvo daug beveik vertikalių kopėčių, kurios leido paprastai kilti aukštyn. Apačioje matėsi Rivos miestas ir Gardos ežeras, bet vaizdas nebuvo skaidrus, nes buvo smogas. Vistiek – vaizdas buvo kvapą gniaužiantis. Kopėčiomis lipau jau be saugos, nes nesinorėjo pernelyg dažnai persiseginėti ir dėl to lėtai judėti aukštyn. Nors rizikavau – jei būtų galva apsvaigus, ir būčiau nudribęs, raudonas taškas būtų likęs. Pakilę į aukščiausią ferratos tašką, Cima SAT viršūnę, ten radom pusplikius vokiečius besipliažinančius – užtat pietavom ant kaimyninės, truputi aukštesnės.

Tadien pakilom ir nusileidom daugiausiai – net 1200 m. Sunku atsisveikint su feratomis, bet yra kaip yra. Man patiko tai, kad greit kyli ir dėl to gali staigiai grožėtis aukščiais ir tuo grožiu, kuris aplinkui. Patiko ir lipimo technika – eini mišku, kariesi akmenimis, žiedais, kopėčiomis, čiuoži žemyn nuobirynais.

Nakvojom vienos žvaigždutės kempinge Torbolėje, truputi už Rivos, bet servisas buvo tikrai neblogas.

Aurimas

[/PK]

FOTO:

Rivos miestas per smogą

Kopėčios “ant stogo”

25

Atvykome į ROMĄ.

ESA

[PK]

Rytą truputi pavaikščiojom Rivos senamiesty, o likusią dienos dalį praleidome kelyje į Romą, kurią pasiekėm pavakary. Išvažiavom iš Dolomitų, pravažiavom gabalą lygumos ir įvažiavom į žemesnius Apeninų kalnus. Įdomu buvo stebėti reljefo pasikeitimus. Dovilė turėjo puikų visos Italijos gaidbuką, kuriame yra visa informacija. Ja naudojantis mums puikiai pavyko rasti Suny Tiber kempingą, kuriame ir apsistojome. Kempingas nepigus, bet tenka taikytis. Guodžia tai, kad patogus susisiekimas su Romos centru.

Italų radijas ypatingas – daug šneka ir mažai groja.

Aurimas

[/PK]

NAMIE 00:30

ESA

[PK]

Naktis tamsi. Kaip keista ir neįprasta bus, kai išauš rytas, bus šviesa ir aplinkui nebebus stačių uolų, užstojančių didelę dalį dangaus – bus tik dangus, tik dangus.

Aurimas

[/PK]

5. Po kelionės

Puikios buvo atostogos. Liejom prakaitą ant akmenų, žavėjomės svaigiais aukščiais ir vaizdais, maitinom kalnų paukščiukus pietų likučiais, matėm istorijos ir kultūros šedevrus, skanavom itališkų valgių ir gėrimų. Organizacija išėjo beveik puikiai: reikėjo tik didesnės mašinos (arba bent bagažinės ant viršaus) ir tikslesnės informacijos apie kempingus. Tiesa, kiek pervertinau savo vairavimo sugebėjimus ir ištvermę, ir dėl to padariau keletą durnų klaidų. Užtat darysiu išvadas, kad tokie dalykai nepasikartotų.

Ačiū Dovilei, kad buvo tikra čiombė (organizavo maistą ir virė valgyt) ir kad pasirūpino puikiais pasivaikščiojimais miestuose. Ačiū Edvardui už daugybę anekdotų. Ačiū Laisvei už puikią nuojautą. Visiem ačiū, kad buvo gerai.

6. Penas kitam kartui

Ką galima būtų daryti kitaip turint daugiau pinigų? Nuskristi į ten lėktuvu ir miegoti viešbučiuose. Ir nuomotis mašiną, nes be mašinos ten būtų prastai.

Norėčiau kitąkart praeiti keletą sunkiausio techninio lygio ferratų – todėl kad man patiko pats karstymosi būdas.