Besąlygiškas pasitikėjimas savo atmintimi (nuotykiai Vėlinių, arba Ilgių, proga)

Laikas: 2016-11-02
Vieta: Kaunas
Dalyviai: Dalyviai: Jonas (Pagelba), Jonas B. (naujasis vadas), Gabrielė (naujoji medikė), Kotryna, Živilė, Ieva ir Vidas iš folkloro ansamblio „Linago“.

Tą trečiadienį ėjom iš 119 į rūsį manydami, kad gal rasim kelis susirinkusius paklausyti pristatymo apie kelionę su misija į Sibirą ir nežinančių, kad jį atšaukė. Juos radom, tačiau atradom ir dar kai ką. Iš pradžių koridoriuj pajutom kvapą. Prasisklaidęs jis buvo panašesnis į degėsių, tad kėlė labiau nerimą nei šiltus prisiminimus. Visgi kuo arčiau rūsio, tuo darėsi vis aiškiau. Tai – salsvas vaško kvapas. Vaško? Taigi, vaško, kurį išvydom liejamą ant dagties įžengę rūsin. Vėliau tie varvekliai tapo žvakėmis, žibėjusiomis ant poros, panašu, primirštų ir vieno planuoto – išskirtinio Atgajos vado Sauliaus Griciaus – kapo. Bet čia jau to vakaro misijos rezultatas, o dabar – apie eigą. Pirmiausia susikooperavom į turimą transportą. Be abejo, dauguma susitalpinom į Jono aplopytą chebramobilį ir patraukėm į kapines. Kelios akimirkos smagių pokalbių ir mes jau vietoje.
Vienintelis ramstis buvo Jono atmintis ir iš jos kylantys antkapio požymiai: aukštas, medinis, apaugęs krūmais, bet išsiskiria. Iš pradžių ėjom drauge, atidžiai tyrinėdami užrašus. Praėjom cirko artistų kampelį, ne vieną įspūdingą turtingo žydo antkapį, o S. Griciaus poilsio vietos kaip nėr, taip nėr. Kapinių šukavimas grupelėm irgi nepadėjo, o Jonas vis dar tikina, kad tas vienas platus, asfaltuotas, ir nuostabiai lempomis apšviestas takas, kurį jau apeidinėjom gal trečią kartą, yra būtent tas. Žiū į laikrodį – jau tik tiek ir iki dešimtos belikę, taip ilgai mėgaujamės žvakių švieselėm, rudenišku šaltuku ir dangaus malone (nes nežliaugė lietus). Nenuostabu, kodėl ilgai sukom ratus be rezultatų: Jono atmintis mums iškrėtė šposą – mažumėlę iškraipė vaizdą. Dabar būtų kaip tik metas įpinti kokį šiurpinantį įvykį, atvedusį tiesiai prie ieškomos vietos, tačiau jokios antgamtinės jėgos čia neįsikišo, tik labai padėjo Jono turimas S. Griciaus bendražygio numeris (nuo tada, kai buvo atėjęs pristatyti filmo apie „Atgają“), nes po skambučio jam, kapą atradom per kelias minutes.
Na, dėl antkapio išvaizdos mums kaip ir nepamelavo – tikrai buvo apglėbtas krūmais, tikrai medinis, ir tikrai išsiskyrė, tik prie gerokai mažiau apšviesto tako (t. y. iš vis neapšviesto jokia bendra šviesa). Bet kokiu atveju, atkaklumas laimėjo! Tikslą pasiekėm – rankų darbo žvakutė prisidėjo prie kitų kelių, vis dar degančių žvakių. Pirminė mintis buvo mirgant žvakelei prie kapo taip pat sudainuoti kelias liaudiškas dainas, tačiau dar beieškant nuo mūsų su reikalais atsiskyrė Ieva, grojusi kanklėmis ir dainavusi rūsyje. Nei vienas nedrįsę vesti, o ir šiaip jau padainavę beliejant žvakes, nusprendėm šį didų žmogų pagerbti tiesiog tyla.

Živilė