Žygelis Anykščių rajono miškuose

Laikas: 2016 02 19–21
Vieta: Anykščių rajonas (šilas, pievos, Šventosios pakrantės)
Dalyviai: Marius L. (žygio vadas), Girvydas, Karolis, Marius P., Agnė, Ieva, Lukas, Vytas, Aušrinė, Justas ir kt.

Mūsų, pirmojo ekipažo, nuotykiai prasidėjo penktadienio vakarą Kavarske, žygio vado Mariaus gimtinėje. Svetingai priimti Liauterių bei pasistiprinę pačiais skaniausiais čeburekais, kokius teko kada nors ragauti gyvenime (nė kiek neperdedu), panaktinėjome po miestelį. Paklausėme, kaip šniokščia užtvenkta Šventoji upė, keli žygeiviai užsiropštė į neaiškios paskirties „apžvalgos“ bokštą. Nepraleidome progos centre užsukti ir į apleistą mokyklą bei ligoninę, praėjome pro darželį, kuriame vaidenasi, ir atsigaivinome šventu šaltinio vandeniu.

Šeštadienio rytą susitikome su likusiais išvykos dalyviais ir pasileidome miško keliais bei pievomis, per daug nenutoldami nuo Šventosios ir Virintos upių. Pastaroji užtvėrė kelią ir privertė mūsų kompaniją nukulniuoti dar keletą papildomų kilometrų. Tiesa, prieš tai Marius L. pasiryžo išmatuoti srauniosios upės gylį; rezultatas – dar vienos šaltos maudynės labai ankstyvą pavasarį.

Daugiausiai ėjome plačiais miško takeliais ir keliais, tad žygiavome gan sparčiai. Pirmąją žygio dieną įveikėme apie 37 km. Matėme taip pat daug: apėjome Puntuko riedulį, pasivaikščiojome greta esančiu 4medžių lajų taku; užsukome ir į pačius Anykščius. Mieste užvertę galvas stebėjomės aukščiausios Lietuvos bažnyčios bokštų grakštumu, siauruko bėgių siaurumu. Eidami šiuo unikaliu geležinkeliu pasiekėme siauruko muziejų, kur linksmai pasivažinėjome drezina ir visi kartu pasisvėrėme ant senoviškų svarstyklių. Bendra ąžuoliečių (apie 10 asmenų) bei jų kuprinių masė viršijo 800 kg.

Pavakare grįžome tuo pačiu pėsčiųjų taku, nutiestu palei Šventąją. Šalia upės ir įsikūrėme nakčiai. Radome patogią stovyklavietę pusiaukelėje tarp Puntuko ir Anykščių, kur puikiai pailsėjome.

Sekmadienio rytą susiruošėme grįžti į Kavarską tais pačiais keliais pušynu ir suteikti progą tiems, kurie nespėjo sugalvoti norų šeštadienį, apeiti du šventuosius ąžuolus ir taip galbūt išpildyti savo troškimus.

Miestelyje atsidūrėme po pietų, tad nusprendėme dar pasivažinėti aplankant kitus objektus – Svirnų piliakalnį, Vetygalos ir Daumantų atodangas. Važiuojant nuo pastarojo gamtos darinio, teko prisiminti, ką reiškia gelbėti įklimpusį automobilį: vienas ekipažas „gerai“ įvažiavo į pažliugusią žemę. Pasisekė, kad šalia buvo protingi bičiuliai bei keturiais ratais varomas „Subaru“, ištempęs nelaimėlius!

Maloniai pavargę galutinai baigėme išvyką išdžiaustę palapines ir miegmaišius jaukiajame 119 „kabinete“ bei susikibus už nykščių tradiciškai atsisveikinę iki kitų žygių.


Aušrinė