| |
Fagarai. Nuotaikingas ir raštu neperteikiamas žygis per Fagarų kalnus
Laikas: 2014 m. liepos mėn. 5-20 d.
Vieta: Fagarų kalnai, Rumunija
Dalyviai: Tomas, Indrė, Vainius, Jurgis
ŽYGIO IDĖJA
Nepraėjo automobilis technikinės apžiūros - dūmija. Tad pagalvojau, kad visai smagu būtų nuvažiuoti kur toli į kalnus ir prapūsti iš dusliaus ir variklio kalnuose visus susikaupusius suodžius.
Taip pat automobiliui artėjo garbinga 300 000 kilometrų rida: labai knietėjo pažiūrėti, kaip persirita skaičiai, o taip pat tai juk smagiau žiūrėti tolimam kely negu kur prie namų.
Dar man nelabai patinka skraidyti ir šiaip visada galima aplankyti tolimas šalis, bet beveik nuostabiausia lankyti kaimynines šalis, apie kurias prikurta krūvos stereotipų, kuriose niekas dorai nėra buvęs ir tik savom akim gali išsiaiškinti, kas yra tiesa, o kas ne. Tokia šalis šį kartą buvo Rumunija.
Išvažiuojant visi gąsdino, kad važiuojam į vagių ir čigonų kraštą, baisiai neturtingą.
Iš pradžių ketinome minti dviračiais. Bet kaip nežiūrėsi maršrutas dėliojosi aplink Fagarus, Karpatų atšaką, iškilusią 2,5 kilometro virš jūros ir dalijančią Rumuniją pusiau - Šiaurės ir Pietų.
Taip pat kompanija labai nesidėliojo - vieni prisijungdavo, kiti atsijungdavo, tad galiausiai pasirinkome eiti pėsčiomis per kalnus. Nes ne su bet kokiu trandalietu į kalnus gali leistis. O dėl įrangos pėsčiukei buvo ramiau.
Tad galutinis planas buvo pereiti Fagarus per savaitę (visuose aprašymuose tvirtino, kad tam pakanka 6 dienų) ir palandžioti po urvus.
Susirinko šauni co.: Indrė, Vainius, Jurgis ir aš - Tomas.
PRISIMINIMŲ FRAGMENTAI
Dėl teisybės reikia pasakyti, kad Jurgis paruošė puikų maršrutą vykstant į priekį, bet kažkaip jo neaplankėme. Ir nudūmėm per parą į Turnu Rosu.
Kelias gražus - veda per Tatrus. Bet niekam nepavyko viso kelio pamatyt, visi kažkiek jo pramiegojo. Rumunija pasitinka čigonų rūmais, netvarka ir sovietiniais daugiabučiais. Dėl teisybės reikia pasakyti, kad miestuose dideli skirtumai tarp rajonų. Ir grįžtant atradom, kad, rodos, purvini sovietiniai rajonai užstoja puikius senamiesčius. Toliau nuo greitkelių plyti jaukūs kaimeliai.
Turnu Rosu įsikūręs beveik kalnuose: vietoje pagrindinės gatvės čia teka srauni upelė, o viršum jo įsikūręs vienuolynas.
Automobiliu užsimetinėjam takeliu link jo. Bet nelauktai Corolla sėkminai iškrypuoja kalnų keliuką ir prisiparkuojam prie vienuolyno.
Laiko sočiai - aplankome jį. Vienuolė kažkaip išaiškina, kad jis buvo įkurtas dar 900 metais. Buvo sugriautas, o dabar atstatomas.
Radom pievą netoliese nakvynei, ir nors jau gerai po pietų, bet negi eisi miegoti, kai kalnai jau čia pat?
Pradedam kilti. Žemėlapyje vingiuojantis išnykstantis keliukas virsta upeliu, bet kalame į viršų. Kalnai navigacijos prasme yra nostabus dalykas: čia teoriškai sunku pasiklysti, nes gali tik kilti arba leistis. Einame į viršų, upelis siaurėja, batai permirksta. Tempą užduoda iš slėnių lendanti tamsa. Bet pakylame ne tik virš viršūnių, bet jau matome apačioje besidraikstančias miglas. Medžiai išretėja ir užsiropščiame ant keteros.
Kalnai čia dar apaugę mišku. Bet medžiai stiprūs, galingi: tikriausiai nelabai kas juos ir kerta, nes nukirtus nelabai aišku būtų, kaip žemyn nuridenti. Prieiname plynaukštę ir ruošiamės gulti.
Ryte pradeda veikti kalnų oras, pradedame mąstyti logiškai: maisto turime biliakiek, bet va su vandeniu - po bambalį ant galvos - gali kilti problemų, nes ruošiamės eiti keterom. Nežinia, kaip ten su vandeniu gi.
Aš leidžiuosi pasiimti dar bambalių iš automobilio. Sulakstau žemyn. Į viršų pabandau kilti normaliu keliu, bet įsitikinu, kad kalnai vis tik 3D. Baisiai sunku einant keliu pataikyti į tą patį tašką. Tad grįžtu atgal, ir vėl upeliu užsikabaroju viršun.
Man atrodo, kad sugaišau biliakiek laiko, bet draugai džiaugiasi kaip greitai: pabodo jau jiems ant saulutės gulėti, norisi į kelią.
Toliau jau ne tiek kylam, kiek traversuojam takeliu tolyn. Randame ant medžio išraižyta 1932. Tad šis takas, nors ir nedidukas, bet jau beveik šimtametis.
Medžiai paprastai kylant į viršų mažėja - bet čia atvirksčiai - didėja. Gal dėl to, kad senesni ir senesni.
Po pietų išvystame pagrindinę Fagarų keterą - jie driekiasi iš rytų į vakarus, o mes artėjame prie jos iš pietų. Tad matome, kad teks lipti dar aukščiau, kol nebeliks medžių. Jeigu iki dabar kamavo abejonės, kad tai nieko ypatingo, kalnai kaip kalnai, tai dabar matome, kad laukia graži atrakcija.
.....
Medžiai liko apačioje. Vakare vos spėjome pastatyti palapinę ir dėjo lietus. Aukštis - apie kilometrą du šimtus.
.....
Kala ir kala vėjas su lietumi į galvą. Išūžė negyvai galvą. Čia ant keteros vėjo nėra, kas užstoja - atlėkęs tūkstančius kilometrų, nesutikęs jokios kliūties trenkia į mus. Iškiškite kada iš automobilio galvą, jeigu niekada nebandėte - čia taip nuolat vyksta.
Lietus ir vėjas: pailsėti užlendama už kokio akmenio - tada bent tyliau. O po to vėl toliau. Pro akis lekia debesys. Viskas aplinkui lekia, verda, tik mes trepsim.
Apsirgo Jurgis. Vakare Indrė duoda tablečių - tas klykauja - jaučia, kaip sveiks. Apklostom pūkėm. Gal pasveiks.
----
Vėjas, rodos, ryte apsiramino. Nuimam Jurgio mantą ir tas lekia į priekį kaip pašėlęs. Takas vinguriuoja aukštyn-žemyn. Kaip ir kasdien po bent kokius penkis kartus įlipam į poros šimtų metrų viršūnes.
Kelias kol kas nesunkus - tiesiog takelis per stačias kalvas. Tik kad tie orai.
--------
Prasidėjo atrakcionai. Pajutom, kad atvykom į kalnus. Tenka jau ir palipti, ir pasiropšti. Visą laiką galvojau, jeigu rūkas, lyja, vėjas nėr ko kišti galvą į kalnus. O čia nėr kur dėtis. Jeigu lauktume, kol prašviesės, nieko nenueitume.
Jurgis keikias: žadėjai, kad bus pėsčiukė.
Po kojom sniegas, kala lietus. Į vėją jau nekreipiam dėmesio: tarp stačių atbrailų jis jau ne toks status. Labai džiaugiuosi, kad einame sužymėtu taku.
Neįsivaizuoju, kaip tektų praeiti kitaip. Rūkas tai uždengia, tai atidengia kalnus, o takelis veda vinguriuodamas nuo vienos grožybės prie kitos. Rūkui praskleidus kalnus, žiūri atgal ir stebiesi žmonėm, kaip gudriai jie pravingiavo: tai per kokį tarpekliuką persiropščiam, tai nuo vienos ant kitos uolos pratraversuojam ir apžiūrim granito luitus, ar atsiremia į gražias uolas. Idealiom salygom į tokias poezijas nesileisčiau - kirstau tiesias linijas ir tikriausiai tokių grožybių nepamatytume.
Einame jau, rodos, 5-ta diena. Dar nesutikome jokio žmogaus.
Vakarop pasidaro totalus košmaras. Pradedu visai nesigaudyti gyvenime. Vasaros vidurys, pats gražumas, bet ne tai, kad klampojam sniege, bet dar temperatūra apie nulį - lyja, rūkas. Visa laimė, prieiname kalnų trobą. Lyg ir ant ežero kranto, bet tokia nejaukuma - pusė ežero užšalę, vėjas taško į kalnus debesis. Viduj smirda, vemt verčia. Atrodo, teks lauke statyt palapinę, bet prisėdus pirmą kartą per tiek dienų neūžia vėjas galvoj.
Dingsta visos valios galimybės išeiti laukan. Jurgis tik lauke šąla ir žada palapinę statyti. Žinant, kad vis dar serga, tai man atrodo, kad paprastuoju būdu nusprenė galą gauti.
Bet įviliojam į vidų palaukt, kol išvirsim valgyti. Tai ir jam dingsta valios jėgos.
Durų neuždarom: visą naktį vėjas jas darinėja. Naktį troboj pamatom pelę. Pragraužė šiukšlių maišą. Šmirinėja. Viskas jai dzin. Meti akmenuką - pasitraukia ir toliau sėdi, žiūri. Mums irgi dzin.
Rytas: vėjas tranko geležines duris. Paliekam pelę - neįsivaizuoju vargingesnio gyvūno ir niekaip nesuprantu, kaip ji čia išgyvena. Ant sienos prirašinėta, kas lankėsi. Vieni džiaugėsi per pūgą laimingai dasikasę rugsėjo mėnesį. Puikiai juos supantame - kiek čia iki to rugsėjo.
Šiandien lipam į Negro. 2.5 markiruotę dažnai rūke ir sniege lengva pamesti. Kartais lipam į viršų ir tiek. Ant Negro pastovim debesyse ir tiek. Nuo ten, visa laimė, kad randame ženklą, draudžiantį eiti toliau. Yra pavojinga vieta, kur didelė tikimybė nukristi žemyn. Anksčiau chebra eidavo, bet kai pradėjo kritinėti, visur rekomenduoja aplenkti šią vietą. Bijojau nepastebėti ir gerai, kad pastebėjau.
Po Negro su orais pagerėjo. Kelias pasidarė sudėtingesnis. Tenka palaipioti uolomis, Via ferratos vietom. Bet jas, aišku, tiesiog einam be jokių apraišų, nes jų tiesiog per mažai, kad neštumėmės apraišus. Turiu šiek tiek virvės, jeigu kas. Vienoj vietoj chebra atsisako eiti - per baisu. Žemėlapyje pasižiūrim, kad yra aplinkkelis: jie nueina ne tokiu pavojingu keliu, o aš - pavojingesniu. Galiausiai beveik tenka praeiti ir jų. Nors tas jų nesudėtingas man dar sudėtingesnis pasirodė: byra viskas - baisu.
Toliau kelias labai gražus turėjo būti: tarp milžininškų riedulių vinguriuoti. Šiek tiek pražvalgiau, bet chebra atsargūs, tad užgaištam ir tenka leistis.
Ne veltui atsargūs: nusileidžiam nakvoti į pasakiškai gražią vietą - kaip japoniškas sodelis. Žvalgomės iškišę liežuvius ir niekaip nesuprantam, kaip tai nufotografuoti reiktų. Nesidairydamas nesuprasi: slėnis pilnas ežeriukų, upelių.
Apsuptas stačiom dantytom viršūnėm. Pirmą kartą išėję į kalnus pamatom žmogų. Ant uolos piemuo žiūri į mus ir nieko nesako. Ką čia bepasakysi - nieko nesigirdi. Po to neskubėdamas dideliais žingsniais nueina.
Vakare pakyla perkūnija. Tranko aplink aidas slėnį: aidi pirmyn atgal - visiems visiškai nejauku.
-------------
Šiandien prieiname pusiaukelę. Pagal aprašymus visam žygiui turėjo užtekti 6 dienų. O per jas nuėjome tik pusę. Visa laimė, Vainius paėmė per daug maisto. Taip pat, kad per šešias dienas nepereisim pradėjo aiškėti jau kelios dienos prieš. Tad tiesiog tiek neėdėm, kiek įprastai, ir turime maisto dar keliom dienom. Bet pirmą kartą džiaugiuosi, kad kažkas manęs nepaklausė ir pasavivaliavo.
Pusiaukelė - tai transfagarų kelias, praeinantis tuneliu po mumis. Iš viršaus žiūrim erzelį apačioje. Vėjas tiek dienų mus talžęs atneša merginų juoką ir šašlykų dūmą. Jurgis beveik linkęs baigti žygį. Mums dar knieti užlipti į aukščiausią Rumunijos viršūnę ir, aišku, pereiti Fagarus.
-------------
Po pusiaukelės beveik kasdien sutinkame žmones. Bet jų nedaug. Porą kartų gal per dieną. Vakar įkopėm į aukščiausią viršūnę.
Gražu matyti, kaip draugai atsigavo, drąsiai eina. Jeigu žygio pradžioj vos ne už rankos reikėjo vesti, tai dabar jau vos spėju paskui. Kaip kiškiai liuoksi per akmenis. Nebėra kuo puikuotis, bet taip ir reikia.
Po truputį uolos liko apačioj. Po Rumunijos viršūnės kalnai vėl pradėjo žemėti. Darytis jau nebe kalnais, o kalvomis.
Kai pagalvoji, vis tiek žmogų labiausiai traukia ne į kalnus, o pažvegti iš jų žemyn. Eidami visą kelią kairėje matėm į tolį vingiuojančius kitus kalnus, o dešinėje lygumą; miestus, kaimus - apačioje.
Kaip dievai ar angelai, vaikščiojom tarp debesų ir stebėjome, kas ten darėsi apačioj. O iš čia žiūrint atrodo, kad ten niekas nesidaro. Žemė tuščia - stovi tik miestai, upės tuščios be žmonių.
-------------
Sukam žemyn. Beeinant su Vainium susižvalgėm ir nusprendėm - laikas. Paėmėm pirmą atšaką į pietus ir pradėjom traversuoti. Nors 2,5 kilometro tikrai ne pasaulio stogas, bet nėra mažai. Per pusdienį, iki vakaro, pasiekėme tik žemaūgius medelius, bet ir tai teko gerai pavargti - per juos neradome kelio žemyn.
Vakaras buvo labai gražus. Atšilo: nusimetėme pūkes, bliuzonus. Žiūrėjome į debesis, besiritančius per kalnus, ir žinojome, ką tai reiškia - kas per nesąmonė ten.
-------------
Tęsiame nusileidimą. Nusileisti viso pusantros dienos užtruko. O apačioj vis dar vasara - jau ir trumpom karšta. Kalam azimutu per pievas. Palei upelį. Tik keista: tokia buvus srauni upelė slobsta ir virsta paprastu grioviu.
Miestelis pasitinka spalvomis. Laksto čigonų vaikai.
Pasibeldžiam į vieną namą vandens. Nieko nesuprantam, bet šeimininkė moja rankomis, trypia kojomis besidžiaugdama mus matydama. Duoda telefoną, kad nufotografuotume atminčiai. Toks įspūdis, kad tai turistų dar nenutrypta žemė. Žmonės džiaugiasi mumis ir tiek.
Iki mašinos dar reikia pagrįžti. Autostopuojam.
Vainiui tai pirmas tranzavimas gyvenime. Mums - Rumunijoj. Bet pradedančiųjų sėkmė neapleidžia. Sustoja džipas. Nuveža visai ne į tą pusę. Tada susistabdome panteoną - Folksvageno liukso klasės limuziną. Jame tik keturios vietos, bet kažkaip įsitaisome.
Vairuotojas - buvęs boksininkas - pasakoja linksmas istorijas. Tuo metu jo sekretorė telefonu suorganizuoja mums maršrutą traukiniu. Vainius tikrai turėtų neapleisti tranzavimo.
Stotyje pasigaunam traukinį ir grįžinėjam atgal: pro langą slenka kalnai, kuriuos perėjom. Nemažai - važiuojam beveik valandą. Įlipa-išlipa čigonės tautiniais ryškiais drabužiais. Kontrolierė veda derybas su pagautu zuikiu.
Štai ir mūsų stotelė.
Grįžinėjam prie automobilio. Stabtelim miestelyje. Kai atvažiavome, baisu buvo net palikti automobilį jame, o dabar, atrodo, visi savi. Stabtelim vietiniam bare. Renkasi gyventojai po darbų: nors visiškai nesuprantame rumuniškai, bet aptarinėjam pasaulio čempionatą - laimejo vokiečiai, o brazilai verkė.
Vakare kylam prie vienuolyno. Gera mieste, kuriame nėra interneto: žmonės sėdi gatvėse, vaikai bėgioja. Džiaugiasi mumis - kiek suprantu, jie mus laiko pirmaisiais turistais - tokių kaip mes ateityje tikisi, kad bus daug.
Ant kalniuko ir mašina. Niekas nieko jai nepadarė.
Netoliese pasistatome palapinę - sunkioji dalis baigėsi. Žygis pavyko - liko grįžti namo ir tiek.
Laikas mus jau spaudžia: kalnuose užtrukom ir kultūrinei daliai neliko daug laiko. Pasirenkame važiuoti į druskos kasyklas.
Rumunija viena iš tų šalių, kuria smagu tiesiog važiuoti. Kaimai ir miesteliai spalvoti, keliai vingiuoti, bet neišbelsti rodos, važiuotai ir važiuotai. Iki kasyklų galas kelio.
Kol viską pakeliui aplankome, kasyklas uždaro. Ieškome vietos nakvynei - prasukam gerokai kilometrų, bet aplinkui vien dirbami laukai ir kaimai. Šiaip ne taip randame vietą. Bet laiko yra - važiuojame į artimiausią miestelį.
Pavakaroję nusprendžiam nedaryti problemos ir nakvoti tiesiog prie kasyklos tvoros. Užtat aplinkiniai kaimų šunys daro problemas. Nors artimiausios sodybos toli, bet loja ir loja ant mūsų: praleidžiam naktį neramiai baisu, kad kuris neatlėktų. Nors juokinga, kad dėl mūsų visa apylinkė aidi. Sodybos šunų lojimą pasigauna tolimesnis kaimas, po to dar ir t.t. Aidi pusė Rumunijos.
Užtat ryte pirmi papuolam.
Kasykla tikrai įspūdinga - didžiulės erdvės, garsai- tikrai daugiau negu tikėjomės.
Po to kelionė namo. Varom per naktį. Pakeliui stojam kažkokioj buvusioj koncentracijos stovykloj. Daug žmonių galvas ten padėjo bedirbdami, o rezultatas nulinis: kraštas pievos nukąstas. Atvažiuoja žydų mokinių ekskursija - krūva ginkluotų apsauginių saugo juos.
O po to jau ir namai ranka paduoti.
Grįždami pasiskaičiavom išlaidas - po 400 litų dvi savaitės su viskuo (kuras ir t.t.) gavos.
Grįžęs sėkmingai praėjau technikinę.
Taip pat kelionė suveikė kaip gera aklimatizacija sekančiam Pamyro žygiui po savaitės.
Tomas
|
|
