TRANZUOJAM Į SAAREMĄ

Laikas: 2011-04-22/25
Vieta: Saarema
Dalyviai: Jonas-Jolita, Andrius-Akvilė, Lokys-Jurgita

Lokio akimis:
....o buvo taip:
Jonas kalbėjo apie tokį superinį reikalą kaip tranzas į Saaremo salą. Apie tai buvau skaitęs metraštyje, girdėjas vienokių ir kitokių atsiliepimų. Bėda buvo ta, kad mane stipriai spaudė mokslai, bet šiaip taip buvau įkalbėtas ir susidėjas maisto, pasiėmęs truputį pinigų išvykau iš namų. Tranzavom ne praktiškom porom, du rusakalbiai ir du nemokantys rusiškai, o Jonas su Jolita turėjo traunzuoti iš Klaipėdos vėliau nei mes. Aš madingai veluodamas susitikau su Jurgitą apie 15val., išvažiavom į tranzo pradžią MEGĄ. Po kelių minučių atvažiavo draugai (dažniau konkurentais vadinti :D). Nori tu to ar ne – tranzas yra „drago“ lenktynės. Einant pakeliui į trasą, Andrius permetė man rusų kalbos kursą, jaučiausi patobulėjas, tik kiekvienas naujas žodis, ištrindavo senąjį..
Ilgai laukt nereikėjo, skirtintos mašinos paemė ir mūsų konkurentus, ir mane su Jurgita, ir dar vieną studenčioką tranzavusį vos per keletą min. Keliavom su būsimu mediku, kuris kaip supratau ruošiasi gyventi Vokietijoje ten daktarų rojus. Po jo sekė kontrabandininkas iš Kaliningrado (paemė iki Panevežio). Ten pat sutikom ir savo konkurentus, deja jiem pasisekė labiau, juos paemė fura važiuojanti regis iki Rygos. Mes truputį strigom, bet nusigavom iki savo superinio taško – Pasvalio. Pajaučiau, kad jau vėsta saulėta diena, su Jurgita mes nesikuklindami traukiam tris raides...EST. Pralekia keletas mašinų, artėja fūra estiškais numeriais ir sustoja. Neskubedami susikraunam daiktus, paaiškėja, kad vairuotojas grįžta namo iš tolimo reiso, kalba rusiškai, vokiškai ir estiškai – mes lietuviškai, angliškai, beveik nekalbam rusiškai ir vokiškai. Mums tai netrukdė susigestuoti, kas ką studijuoja, kiek kam metų, iš kur ir į kur važiuojam. Klausėm radijo, sutemus rodės viena daina už kitą geresnė, vairuotojo pirštai bėgioja per vairą, linguoja truputį dainuoja. Latvijos teritorijoje kojos taip ir neiškėlėm :P Tik įvažiavus į Estija, vairuotojas paskambino šeimai, telefone parodė baltas kalnų viršūnes, kurias nufotografavo važiuodamas. Nupirko bandelių, paleido mano manymu geroje vietoje, neprivažiavus Talino, nes savaitgalį daug estų turėtų važiuoti žvejot ir šiaip į Saaremaą.
Einam į artimiausią miškėlį... visur bruzgynai, švaitaliojam, ieškom... atrodo nėra kur statyti, guli pilną šakų, bet tos šakos pasirodo dar auga iš žemės – neišraudamos. Moteriška intuicija greit randa ko gero vienintelį miške idealų plotelį nakvynei, truputį užkandam ir griūnam miegot. Kadangi žinom, jog mūsiškiai striko Latvijoje, o mes jau net prie Talino, leidžiam sau saldžiai išsimiegoti. Išsiropšiam gal 10-11val. iš palapinės užvalgom ir į trasą. Vandens neturim beveik, todel nieko neverdam. Prieš mūsų akis eina vaikinukas apsirengęs kaip jūreivis, daiktai medžaginiame ryšulyje, vos tik ištiesia ranką – paima. Mes po keletos min, taip pat jau automobilyje. Atrodė viskas bus idealu, bet tik iki tol kol mus neišleido. Strigom... stipriai strigom. Stovėjom gal 3 valandas, sumastėm užsirašyti „5km“, kad nerodytų žmonės neaiškių gestų, kad kažkur suka ar netoli važiuoja – nepadėjo.. Po kiek laiko privažiavo senas amerikietiškas visiškai užgrūstas automobilis, su storu estu (kaip amerikietis iš filmo) tikėjosi Jurgita paimt, bet mūsų komanta neiškomplektuojama. Nusprendžiau, kad eidami mes žmones labiau priversim pagailėti mūsų ant kepinančios saulutės ir mus paims. Taip ir buvo, sustojo moteris su vaiku vairavusį retoką citroen modelį, kurio priekyje gali sėdėti trys žmonės (deje mes sedom į galą), iš moters kalbos supratau, kad jai mūsų pagailo :) Po to sekė medžiotojas 50ies metų. Sėdžiu ant galinės sedynės, galvojau fotkinsiu visus transportus kurie mus vežė.. bet buvau tokioje situacijoje, kad nieko beveik nemačiau, iki stogo. Tik šonuose truputis vaizdo buvo. Iš principo tokioje situacijoje turėjau susirast fotika ir nufotkinti vairuotoja ar bent mašiną iš vidaus – taip ir padarau. Mus paveža 5 km ir paleidžia.
Mane nustebino, kad dauguma estų moka angliškai ar bent pagrindus kalbos.
Vėl strigę ilgam stovim, aplink vaikai bastosi, primena sodų bendrijos rajonėlį vasarą. Valgom dvi skirtingas gliukozes, kurios pasirodo skirtingos ne dėl skonio, bet dėl efekto, vienos priverčia mašinas stoti, kitos ne (vėliau mes gliukozes po kuriu nestoja mašinos, davėm konkurantam :D). Po gero pusvalandžio ar valandos, pralekia amerikietiškas truputį primenantis Chuck Norris džipas. Pravažiuoja ir sustoja už kokių 200 m, vėliau pasistato džipa šonu. Neaišku ką daro, mes jį apkalbam, stovim, pradedu iš neturėjimo ką veikti fotografuot ir jį, ir viską ką tik matau aplink, ir net tai ko nesimato. Po kiek laiko tas džipas važiuoja mūsų link, priešais pat mus apsisuka ir mus paima. Išsišiepę iki ausų...sėdam į prašmatnų apysenį amerikanską džipą. Iš vairuotojo kalbų supratom, kad jis yra iš Talino, kažko ieško, regis žemėlapius kažkokius telefone turi, nusigaunam iki kelto į Saaremaą. Ten prieš pat mus išlipinėt pradeda Andrius su Akvile :) pakalbam, apsikeičiam įspūdžiais ir lekiam automobilių link. Mašinų daug, bet mūsų džipas išsiskiria iš kitų. Akvilė su Andrium pavydi mums džipo. Džipas sustoja nežinodamas turbūt kur... suka į šone esančią sodų bendrija, mes trumpam vėl stringam. Paima mergina, važiuojanti į Kuresaare krepšinio žiūrėti. Dar kelios akimirkos ir mes jau netoli centro, pestute einam link pilies, tik nežinom tiksliai kiek iki jos kilometrų, juokingai pieštas žemėlapis parodo, kad ji visai čia pat. Sutikę jau bevalgančius Andrių su Akvilę prisidedam prie baliaus. Valgom, žmonės nedrąsiai užmeta akį į mus einadi pro šalį, tik neaišku ką galvoja. Apsižiūrim pilies įtvirtinimus kurie yra restauruojami ar keičiami kitais (taip ir neaišku). Prie jūros pailsim vėl. Grįždami pilies link, randam Joną su Jolita sedinčius ant pilies įtvirtinimų. Pasikalbam, nusiperkam ko kam reik prekybcentrį ir lekiam firminio alaus į malūną (unikalus alus, nežinau kiek laipsnių, bet tokio lietuvoje nerasit), keistas, įdomus...3 eur. bokalas. Galima pasiimti išsinešimui, įpila į mineralinio buteliukus. Miegam prie jūros kadagių laukymėje, prieš tai Jurgita ruošia ypatingą vakarienę, buvo keista žiūrėti, kad valgysim ne šiaip makaronus su tušonke, bet kažką įdomesnio ir skanesnio :) Jonas miegos lauke, mes palapinėje - gražu, daug žvaigždžių lauke. Ryte puolam vėlykinių pusryčių stalą ruošt. Velykos iš šono pažiūrėjus atrodo truputį netvarkingos, visur pilna atrodo šiukšlių, maišų, maisto, kilimėliu, rūbų ir pan. Bet tai mūsų nuostabios žygeiviškos vėlykos ir dar ne bet kur, o Saaremo saloje, net kiaušinius ridenom :P
Pakuojamės, lekiam tranzuot, pėdinam per visą miestą iki didžiojo žiedo esančio šiaurinėje miesto dalyje. (dabar žinau, kad su mikriuku 0,6eur. kainuoja iki ten.). Pakeliui eidami prieinam regis Super Neto prekybcentrį, Jonas jame užtrunka, mes einam po truputį toli atitole laukiam jo grįžtančio. Pareina su kažkokia dėže parankėje, galvoju būtų fun jeigu ten ledai :D ...priėjas atidaro, o ten LEDAI!!!! O buvo taip karšta...su maike ir paraitotom kelnėm, kepino kaip vasaros laiku - įdėgem truputį. Tranzuosi nesisekė, ilgai visi stovėjom trimis grupelėmis, Andrių su Akvile paemė gan greit. Mes dvi poros dar ilgai stovėjom, Jonas mini powerkite aitvarą skraidino, jolita tranzavo :D Mašinų mūsų kryptimi iš žiedo išlįsdavo tik keletas. Sustojo merginos su džipu, prikabinta priekaba arkliui vežti. Jonas viską suderino, tad pajamė ir mane su Jurgita. Važiavom iki žirgyno. Kelias mūsų pasirinkta kryptimi labai neintensyvus. Kaip žmonės sako, gali būt kad praeis valanda ir niekas nepravažiuos, o ką jau kalbėt apie sustojimą, nors gal iš gaileščio ir supratimo, kad šitie vargšai čia strigs ilgam ir paima tokius kaip mes. Su Jurgita ėjom apie 30-60min. Pravažiavo du automobiliai, antrasis mus paemė, sakė važiuosiantis tik 5 km, pasitaręs matomai su šalia sėdinčiu tėvum mus pavežėjo 25 km iki Panga miestelio, nuo kurio mūsų tos dienos tranzo tikslas Panga Pank uolos buvo visai netoli.
Atvykus paaiškėjo, kad as su Jurgita atvykom paskutiniai. Vėl gi visi pilni įspūdžių, kolegos net kuprinę pametę buvo iš priekabos :D bet laimingai ją rado. Andrius rusams padėjo mėšlo pasikrauti :D
Palaipioja akmenimis ir pavalgę prie nardymo centro, patraukem pakrante uolų link. Radom gražią vietą įsikurti su virve kuria nesunku nusileist prie juros, o prireikus užlipt atgal. Eidamas prie didžiausių uolų mačiau iš jų trykštančius lašus. Vanduo šaltas ir gaivus. Vakarop teko bėgti apie 10 minučių atgal, kad pasiekčiau tuos akmenis ir pastatyčiau plastikinius butelius vandens. Ryte buvo nuspresta grįžti viršumi, aš svarsčiau ar palikt tuo butelius ar vistik vienam skubėt apačia (nes atstumas didesnis) ir pasiimti butelius. Nusprendęs pasiimti, ėjau vienas apatine dalimi, vėliau su Andrium pribaigėm tą vandenį. Geras, gaivus ir skanus vanduo. Atgal vykome autobusu, nes pernelyg daug tranzuot iš ten užtruktų. Autobusas atvyko anksti ryte ~7.30. naujas, tokie Lietuvoje tokiuose užkampiuose nevažinėja. Jis rinko vaikus į mokyklą, rinko tikraja ta žodžio prasme, ne tik į stoteles, bet ir namus užsukdavo, o prie jų apsisukęs važiuodavo atgal į kitą kelią.
Stotyje pavalgę, pažiūrėja žemėlapį nusprendėm traukt Lietuvos link, mes vėl su Jurgita paskutiniai, stringam ilgam, eidami tranzuojam, prieinam sankryžą prie kurios daug mašinų nusika į šoną. Po nemažai laiko sustoja vyriškis, mokantis neblogai anglų kalbą, važiuoja į Tartu, o tai yra labai pakeliui :) Paveža mus iki Parnu miestelio, paveža iki kelio link Rygos, jam nepakeliui, bet jis nori mum gero, mieste dar susitinka su draugu, kažką pasiima iš jo.
Stovim tranzuojam ir deduojam kaip gera būtų Lietuvį fūristą ar šiaip mašinytę pasigauti. Po ilgo laiko prieš mus sustoja 3 furų karavanas. Po dvidešimties minučių vienas vairuotojas moja link saves. Jurgita nubėga pakalbėti. Vėjevaikiškai mojuodama rankom parbėga atgal.. „Lietuvis.. ima ima...ima..važiuosim..!!!”. Pasidoro tai Latvis gyvenantis kažkur netoli sienos. Jis minėjo Mažeikius, maniau važiuojam iki jų, o nuo ten jau kaip nors. Beliau paaiškėjo, kad jis neįvažiuos į Lietuvą, paleis mus Rytoje „geroje vietoje“. Per centrą visos furos veržiasi, kad mus galėtų pavežti į gerąją vietą. Išleido...sakau spasyba, furistas lietuviškai atsakė „viso gero, geros kelionės“, pasirodo manasis mokėjo truputį lietuviškai, tik kelionės metu kalbėjo rusiškai...nesupratau aš jo. Mums su Jurgita iki trasos toli toli... tiltai ir keliai neaiškūs, be peščiųjų takų ir praėjimų. Du vyresnio amžiaus latviai primenantys gėjus papasakojo kaip eit. Po valandos ėjimo priėjom tranzavietę, joje strigom, saulė leidžiasi, jaučiau, kad sunku grįžt bus, sekančia dieną Jurgitai reik į savivaldyję būtinai. Negali neatvykt, svarbus reikalas. Sustojo bmw, jaunuolis pasakojo, kad mes blogoje vietoje tranzuojam, pavežė mus iki geresnės, važiavo į tūsą, paleido mus likus keliom minutem iki 22val. sako gal spės kaip nors alkoholio nusipirkti. Stovim, temsta, apsirengiam nes darosi vėsu, dar po paskutinę gliukozę ir stabsom mašinas, jų nedaug, žiedų lekia autobusas, mašinų nėra, rankos net nekeliu – autobusai juk nestoja?
Stoviu sukinėjuosi, autobusas staigiai sustojo, numeriai lietuviški, autobusas tuščias „Važiuoju iki Panevežio“ – Mum tinka. Laimingi, šiltai ir patogiai sėdintys važiuojam, klausom vairuotojo gyrimosi apie superinį jo nuosavą autobusą. Prie LT sienos mėginam stabdyti kitas mašinas, kol vairuotojas valgo. Niekas nestoja jau visai sutemo, nusprendėm važiuot toliau su vairuotoju, išsiaiškinom, kad jis lekia į Vilnių. Sugalvojom lėkt kartu. Gal dar koks autobusas užsienio bus į Kauną. Nuvažiavom, nieko nebuvo. Pro šalį Tomas Kukis važiavo, Jurgita greit jį sutranzavo, o jis mūsų džiaugsmui kaip tik į Kauną važiavo. Taip nuo geležinkelio stoties tiesiai iki MEGOS ir nutranzavom, prie megos buvom apie 00-01val. Pamatėm kolegų civiką, kaip įrodymą aplipdėm tranzavimo plakatais ir išdūmėm namo. Jurgita mane parvežė, persimetėm žodžiais apie kelionę ir tai ką patyrėm. Reziume – SUPER!!!!!!!!!!!
Pabaiga kaip ir visose pasakose graži... Jurgita spėjo į savivaldybę, o aš nepaisant ėjimo į paskaitas išsimiegojau iki vidurdienio :)

Tranzuokit į Saaremaą, ne tik ten bet ir pakeliui iki ten yra LABAI GERAI!!!!
(Paulius Lokys)

(nuotraukos galerijoje)