Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2006    
 
 

Partizanus prisimenant

Laikas: 2006-11-11 - 2006-11-12
Vieta: Kazlų Rūdos miškai
Dalyviai: Paulius Dambrauskas, Vilma Blėdaitė, Andrius Brundza, Dovilė Naruškevičiūtė, Vaidotas ir Simona Pečkiai, Juozas Dapkevičius, Indrė Mišauskaitė.

O buvo taip...



Į Kazlų Rūdos miškus pajudėjome 2 transporto rūšimis ir kartu dvejomis grupėmis: pirmieji buvo ratuotieji 4 ratais, tai Juozas, Paulius, Vilma, Indrė ir aš. Kiti, t.y. Vaidotas, Simona ir Dovilė turėjo prisijungti jau vietoje dviratėmis, aplinką tausojančiomis, transporto.priemonėmis – dviračiais.

Pirmoji grupė pakeliui link tikslo – partizanų palaidojimo vietos 135 Kazlų Rūdos miško kvartale – dar aplankė nenažai istorinių vietų ir memorialinių paminklų, skirtų Lietuvos didvyriams atminti. Tai buvo paminklas Dariui ir Girėnui atminti, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto žuvimo vieta, pakelės kryželį, kuris buvo skirtas keletui partizanų, žuvusių už Lietuvos laisvę, atminimui. Aplankėme netoliese šio kryželio buvusią sodybą, ir pasirodo meatsitiktinai. Netoli šios sodybos buvusiame bunkeryje rezistensijos laikotarpiu slėpėsi partizanai. Taip pat teko susitikti su šios sodybos šeimininke, kuri labai noriai pasakojo apie to meto baisumus, rodė slaptus, iš KGB archyvų išimtus dokumentus, bei nuotraukas. Buvo įdomu pasiklausyti pasakojimų iš šio laikotarpio.

Čia bebūnant sulaukiau žinutės, jog dviratininkai jau atidardėjo iki 135 kvartalo ir mūsų laukia, todėl iš Naudžių sodybos pajudėjome tiesiogiai link mūsų tikslo. Iš Juozo pasakojimų (Juozas dviračiais šiose apylinkėse lankėsi neperseniausiai, ir žinojo aipe padėtį; jis ir pakvietė ąžuoliečius į talką), takelis link partizanų laidojimo vietos buvo menkai pastebimas, o patys kapai ant kalvelės, apaugę krūmynais. Eglaičių, augančių aplinkui kapus, šakos itin išsikeroję. Prie takelio, vedančio link kapinių, - šiukšlynas. Atrodė, jog teks pasiraitoti rankoves.. Tačiau atvykus, paaiškėjo, jog vietiniai gyventojai šiukšles išvežė, o kapus labai gražiai aptvarkė. Vietiniai gyventojai vežė malkas iš miško, todėl ir takelis iki kapų buvo gerokai praplatintas.

Susirinkus visiems draugėn (išskyrus Vaditotą, kuris dviratį atmynė jau visai vakare) nusprendėm užvalgyti, išsivirti arbatos. Po peitų išlydėjome Indrę, kuri jau turėjo važiuoti atgal į Kauną, o taip pat iš vietinių pasiskolinome kastuvą. Po to ėjome ieškoti partizanų žeminių, kurios turėjo būti visškai netoli mūsų dislokacijos vietos. Anot Juozo, žeminėse gyveno ir slėpėsi partizanai, rezistencinio laikotarpio pradžioje. Apie šias žemines Juozas žinojo, nes dar prieš maždaug 20 metų ąžuolai čia šventė Vėlines ir nuo to laiko buvo užfiksuotas azimutas ir tikslūs atstumai žingsniais. Taigi, pasitelkę kompasą pelkėje suradome abejas žemines. Žinoma, ženklo, jog čia stovėjo kažkoks pastatas praktiškai nelikę, tačiau vis dar yra išlikę žemių kauburiai, po kuriais buvo slepiami žeminės pamatai, kad žiemą neperšaltų. Viskas buvo apaugę krūmynais, todėl pasigalandę kirvius griebėmės darbo.

Šiek tiek aptvarkę aplinką, pavakarieniavome prie laužo. Po vakarinio pasisėdėjimo, keliavome deginti žvakučių prie visų jau išvardintų objektų. Padainavome keletą dainų. Po to dar ilgai sėdėjome prie laužo, diskutavome įvairiomis temomis, kol galiausiai labai vėlai, apie 21 h visi nuėjome miegoti.

Ryte, papusryčiavę, kiekvienoje istorinėje 135 kvartalo vietoje įkasėme po stulpelį, kad kitą kartą būtų lengviau tiek mums, tiek ir kitiems rasti. Buvo nuspręsta dar aplankyti aukščiausią Kazlų Rūdos miškų vietą, kuri iškilusi 96,1 m virš jūros lygio. Dar bandėme ieškoti upelio, esančio netoliese, tačiau jo neradę, patraukėme automobilių link. Čia kartu papietavome, ciku caku ir namo...

Tačiau autoturizmo mėgėjų klajonės tuo nesibaigė. Pakeliui į Kauną dar aplankėme keletą istorinių objektų: partizanų kapinaites, bunkerį, kuriame keletą dienų slėpėsi J.Būtėnas su bendražygiu Kukausku, kai desantu iš Vakarų Europos 1951 m. nusileido netoli Šunkarių kaimo. Šiuo metu ten tik duobė pūpso. Juozas pasiūlė užvažiuoti pas dar gyvus tų laikų liudininkus, gal rasime namuose ir jie papasakos apie to meto įvykius?! Užvažiavus paaiškėjo, jog šeimininkas namuose. Šio senolio pasakojimų mes klausėme su didžiuliu susidomėjimu ir nuostaba: iš kur tiek drąsos ir ryžto pasipriešinti okupantams? Jei ir jūs norite sužinoti kokius baisumus teko patirti šiam pašnekovui, skaitykite po šiuo aprašymu esančiame straipsnyje.

Tokios istoirinės vietos, kurias šio žygelio metu mums teko aplankyti, neturėtų būti pamirštos, atvirkščiai, turėtų būti sutvarkytos ir prižiūrėtos. Todėl šito taip nežadame palikti...



Andrius

Į viršų