Pasakojimas apie Suvalkiją

Laikas: 2004.05.22-2004.05.23
Vieta: Kybartai - Kazlų Rūda
Dalyviai: Saulius, Agnė, Simona ir Indrė


Maršrutas: Kybartai - Vilkaviškis - Kudirkos Naumiestis - Barzdai - Višakio Rūda - Kazlų Rūda
Nuvažiuotas atstumas: 65 + 60 km
Oras: beveik visą laiką švietė saulė, vėjas pūtė į nugaras, lietaus taip ir nematėm.

Žygelis prasideda linksmai. Traukinys turii išvažiuot 7.55, o 7.40 dar nieko nėr stoty. Pagaliau 7.42 iš rūsio išlenda Agnė, netrukus ir Indrė atvairuoja. O Simonos vis nėra. Sulipam į traukinį. Simonos dar nėra. Jau prarandme viltį, kai 7.54 perone pamatome atriadantį dviratuką. Eilinį kartą stabdome traukinį, pas save įsikeliam Simoną su dviračiu ir kuprine - ir pajudame link Kybartų.Kybartai - kaip ir visi kaimai. Arbatos iki 11'os valandos negausi (nes tik tada atsidaro kavinės), baruose taipogi arbatos negausi, o tik alaus. Užtat turi fainus takelius. Tad nuo Kybartų pasukame link Vilkaviškio.Vėjas pučia į nugarą, danguje spigina saulė. Beartėjant prie Paežerės dvaro po truputį pradeda krapnoti, tačiau įslenkame dvaran-muziejun ir maloniai praleidžiame laiką. Iš pradžių mus pavaišina arbata, o tada aprodo dalinai atrestauruotą dvarą-muziejų. Besikultūrinant ir lietus baigiasi, vėl išlenda saulė. Sėdame ant dviračių ir su vėjaliu nudumiame į Vilkaviškį. Čia nustebina naujai pastatyta katedra, o tiksliau, labai gražūs vitražai, kokių dar nebuvau regėjęs.Toliau pasukame link Kudirkos Naumiesčio. Prasideda 20 km atstumas prieš priekinį-šoninį vėją, tad netrukus stojame pietums. Kaip nebūtų keista, tačiau senukai labai mielai sutinka išvirti mums arbatos (o dar sako, kad suvalkiečiai skūpūs). Dar paskanaujame labai skania Agnės kepta namine duona (niam niam). Ir vėl patraukiame toliau. Iš pradžių minasi gan sunkiai. Visgi po pietų nėr sveikatos. Gerai, kad greitai išnyra Kudirkos Naumiestis. Čia pasienyje aplankome senasias vokiečių kapinaites. šalia jų esantį piliakalnį. Tiksliau, kas iš jo beliko (o neliko beveik nieko), nes dori kolūkiečiai kadaise jį nuarė. Pralinksminame miestelėnų mintys irstantį Kudirkos paminklą perkelti po stogu, o vietoj jo pastatyti kopiją. Pačiame miestelyje yra dar viena smagi sodyba, kur vienas žmogelis iš betono prigaminęs eilę didelių skultūrų. Keistai atrodo kieme toks 6 metrų aukščio ir kokių 10 metrų ilgio arklys ar elnias. Jei kam reikia, gali kokį arklį pasiimt - mielai atiduotų. Toliau - į rytus link Barzdų. Smagu lėkti žvyrkeliu ant 40 km/h nuokalnėj arba lygiu keliu ant 30 - riedi lyg asfaltu. Tik vairas šokinėja truputį. Nakvynei stojame prie pat Šešupėsm už Slabadų. Malonu sėdėti ir stebėti į vandenį besileidžiančią saulę. Išsipildo mergiočių dienos svajonė - išsiverdame super skanios rugštynių sriubos su bulvėm, morkom, dilgėlėmm grietine ir visokiausiais priedais. Fantastika. Dangus žvaigždėtas, todėl palapinę iškeičiu į atvirą dangų su daug žvaigždžių. Fanstastika ryte prabudus išgirsti paukščius čiulbant šalimais, pažvelgt į skaisčią saulė ir vėl nugrimzdt gilian sapnan. O visų maloniausia, kad gražaus anstyvo ryto nedrumsčia joks uodas, ir gali miegot iškišęs galvą, kai nosį kedena lengvas vėjelis. Ryte ilgai nelaukę vėl sėdame ant dviračių ir pajudame link Kazlų Rūdos. Smagu riedėt, kai niekur neskubi, kai vėjas pučia nugaran. Bandant kirsti per laukus, sutiktas žmogelis aiškinam, kad jokio kelio ty nėra, ir reikia sukt aplinkui. Pagaliau pavyksta jam įrodyti, kad turi būt keliukas per laukus. Matyt sugrįžta jam atmintis, nes prisimena ir papasoja tiesų kelią per pievas iš miškus (o atrodė, kad jis jau nebepataisomas). Danguje vėl pasirodo debesys, bet llaiku pasukame šonan ir pabėgame į saulėtą vietovę. Čia dar paraugaujame latvių tipo žvyrkelio. Na tokio, kur daugiau 15 km/h nepavažiuosi, kur jautiesi lyg sėdėtum kratytuve arba tame autobuse, riedančiame per kalnus į Tingurą (Altajus). Užtat labai gerai paskiau įvertini asfaltą, lygų kelią.Višakio Rūda. Žmonių sujudimas, turgus. Kažkas idomaus. Akurat - šeštinės. Tai neustrukdo mumi šventoriuj papietaut. Ir nesvarbu, kad miestlėnam atrodome keistai, kad vienas palaiko mus prekiautojais (kaži kuo - gal lašiniais). Geras oras, skanus maistas - ko daugiau bereik. Belieka paskutinė atkarpėlė - Kazlų Rūda. Net nepajuntame, kaip pralekia tie 10 kilometrų. Štai čia ir viskas.O šiaip tai Suvalkija paliko labai gerą įspūdį. Ką bepasakysi - suvalkiečiai yra turtingi žmonės. Kur bepažiūri - visur apsėti laukai, stovi fermos, ūkiuose - nauja galinga technika. Sodybos sutvarkytos, miesteliai gražūs. Tikrai yra ką pažiūrėti ir kur keliaut.

Kitąkart aplankysime Suvalkijos pietinę dalį - Kybartai, Vištytis, Marijampolė.

Iki,
Saulius