| |
Krymas (ruduo)
Laikas: 2001 Rugsėjo 7-22d.
Vieta: Krymas, Ukraina
Dalyviai: Vadas - Eduardas Nedobežkinas
Instruktorius - Raimondas Daniūnas
Finansininkė - Rita Kavaliauskaitė
Čiombė - Eglė Bertašiūtė
Metraštininkė, vaistininkė - Giedrė Šimkevičiūtė
Remontininkas - Mindaugas Dapkevičius
Elektrikas - Saulius Šakarvis
kiti - Darius Naujokaitis, Michail Gimpelson, Aidas Daniūnas
2001 09 07. Penktadienis.
Renkamės 17:30. Išvažiuojam 18:00. Teoriškai. Praktiškai 19:00. Čiurkšlėmis pila lietus. Atsisveikiname net nesušokę tradicinio išlydėtuvių Asilo. Vis per tą lietų Raimondas nepageidavo šlapių savo autobusiuke :) . Na, sakėm Lenkijoje mūsų mašinėlės gatvėmis plauks kaip kateriai, jei jau Lietuvoj šitaip. Bet ant sienos liovėsi liję. Pasieniečiai išlydėjo minimaliais galvos pasukimais vietoj gestų rankomis, reiškiančių Čiuožkit greičiau!. Kad tik kuo mažiau judėt reiktų :) .
Važiavom su dainom.. Vėliau dainos nutilo.. Išlūžom.. Tik Raimondas su Rita vis keisdavosi vairavimu važiuojančioje mašinoje. Pežiukas tą naktį paklusniai riedėjo iš paskos.
2001 09 08. Šeštadienis.
Ryte Ukraina pasitiko ilgomis eilėmis. Ir, žinoma, niekšybės dėsniai veikia atsistojome į lėčiausiai slenkančią.
Na, išsyk tapo aišku, kad kita valstybė. Kitokie keliai. Per juos skersai išilgai vorelėmis marširuojančios žąsys. Privažiuojame pirmąjį miestuką. Žovkva. Tačiau kolegos, nenugirdę, manęs paprašė pakartot. Manasis liežuvis taip susipynė, kad jie, sujungę to garsyno elementus į kažką žinomo, padarė išvadą Žopka. Ir, deja, neapsiriko. Murzino miestelio murzinos gatvės, murzini žmonės, namai... Iškabos, primenančios vaikystėje matytas ar dar senesnes. Ir, žinoma, žąsys... žasys... Tada pirmąsyk pasijutome europiečiais kaip reikiant :)) . Tos šalies milicija matyt irgi taip manė ( inostrancy milijoniery :) ) už kiekvieno kampo stabdė. O pakelėse pilna balsuojančių piliečių nuo vaikigalių iki senimo. Ir daug daug senų žiguliukų, moskvičiukų, zapukų ir pan. Kelio ženklai turbūt specialiai jiems pritaikyti. :/
Na, apsilankę Lvovo turguje ir įsigiję kažkiek vietinės valiutos, dar pakeitę susidėvėjusią Pežo padangą, vėl į kelią. Šventai tikėjome Raimondo diktuojama miestų seka į žemėlapį užmesti akį minčių nekilo niekam. Ką gi, Ternopol. Po to Černovcy. Nuvažiavus ~150-200km stabdo mentai. Kas? Kur važiuojat? Ko? Taisykles pažeidėt! Na, gal ir pažeidėm.. :/ O šiaip tai, lietuviai speleologai, į Krymą važiuojam laiko neturim į kažkokias dar kasas važinėt baudų mokėt. Imkit 10gvn vietoj 7 ir paleiskit geruoju. Tačiau jie mus išvadina kvailiais ar dar kažkuo, niekaip nesupranta maršruto į Krymą per Černovcy. O mes naiviai mirksėdami aiškinam, jog tikrai tikrai taip. Čia jis neapsikentęs sako: ponai, į Moldaviją jūs! Hmm... Parodė, kaip važiuot toliau ačiū jiems! Paėmė siūlomas 10gvn ir paleido pinigėliai vis tik į kišenę, ne iš jos :) .
Na va, riedam toliau. Gražiais Karpatų keleliais, per kaimus visokiausius. Na ir prisižiūrėjom Leninų visokiom pozom! Galiausiai išvažiavom į teisingą kelią. Ir dabar jau žinom, kam reikalingi žemėlapiai! :))
Taip pat supratom, koks visgi nuostabus dalykas yra kolūkio kopūstų laukai.. :))
Giedrė
2001 09 09. Sekmadienis.
Galima pasakyti, kad prasidėjo trečia žygio diena (tiksliau, para). Tai įvyko 00:00 valandų. Monotoniški ukrainiečių kaimeliai slinko vienas po kito, kai staiga pajutau, kad mūsų ekipažui nuleido padangą. Aišku, mūsų mašinoje domkrato nebuvo, todėl teko laukti, kol kolegos pastebės, kad mūsų nebėra ir sugrįš. Tai nutiko po kokių 10 minučių. Pakeitę ratą, toliau riedėjom, riedėjom... Pakelės nusėtos arbūzų prekiautojais, nors buvo antra valanda nakties. Pavargau vairuoti ir perdaviau vairą Edui. Kai pabudau, jau išvydau Juodąją jūrą. Nusprendėm prie jos praleisti dar dvi dienas, todėl, viename miestelių nusipirkę maisto ir prisipylę vandens, patraukėm toliau, į Tarchankutą. Čia mus pasitiko egzotiški vaizdai: jūra buvo visai ne juoda, o mėlyna, vietomis žydrai žalia kaip atviruke. Tiesiai į jūrą nusileidžia kokių 30-50 metrų aukščio skardžiai. Dar truputį palei juos pavažiavom ir sustojom.
Vėliau pasirodė, kad Eglė ir aš budim. Taigi, virėm daržovių košę, o publika patraukė plaukti per tokią arką tarp tų skardžių. Grįžo apdaužyti ir nusivylę plaukimu. Sakė smarkiai nenėrė ir išlipo krantan, nes bangos muša iš galo ir tarkuoja į akmenis.
Pavalgę sušokom į mikriuką ir patraukėm truputį atgal, į tokią įlankėlę, panardyt, tikėdamiesi, kad ten bangos ne tokios žiaurios. Pataikėm čia buvo galima pliuškentis ir nardyti į valias. Vanduo buvo skaidrus, visokie žuveliokai plaukiojo vaizdelis vertas dėmesio. Tuo metu, kai mes išvažiavom, stovykloje pasiliko miegoti Edas. Kai sugrįžom, jis į kuprinę susikrovė ląstus ir patraukė ten, kur mes buvom. Likusį laiką praleido kas kaip norėjo vieni miegojo, kiti tiesiog nieko neveikė. Taip ir nusileido saulė. Tik ne į jūrą, kaip įprasta, o kažkodėl į uolas nulindo ir nėra...
Mindė
2001 09 10. Pirmadienis
Šią dieną praleidome Tarchankute. Vėjas siuto, šėlo. Jūra neramiai blaškėsi ir taškėsi. Tad nardymai nukeliami neribotam laikui. Maudėmės pliaže prie Olionevkos (Олёневка). Bangos žavios, o krantas kaip tėvynės pajūry. Tik visas prisibarstęs skylėtų akmenukų, kriauklyčių, apaugęs pajūrinėmis zundomis (Lietuvoje tai ypač retas augalas). Ir vanduo. Šiltutėlis, švarutėlis... mmm... kaifas... Ir dar didžiuuulis arbūzas... Rodės, sprogsim. :)
Vėliau Edui kilo idėja. Žodis Edui:
Diena prie jūros arba Vargšas Darius
Diena prasidėjo savotiškai: Zimą pažadino rusiško popso diskanas, kuris man smarkiai priminė tuos pachmielingus pabudimus prie Dzūkijos ežerų kai vakarykščiai sugėrovai iš pat ryto sulenda į savo audi-nes ir bando įrodyti, kad jų magai galingiausi. Kad dar muzonas būtų teisingas, bet ką iš jų paimsi pijokai gi!
Nei nusiprausę, nei pasikasę šonus su Saulium puolėm virti pusryčių. Kadangi vėjelis nuo jūros pūtė ne vaikiškas ir virti ant dujų ne taip lengva, teko pastatyti aptvarą iš akmenų ir paklotukų, o Raimondas net busiuko fanerą paaukojo. Tačiau pastangos pasiteisino nepraėjo nė valanda ir pusryčiai buvo paruošti. Palyginus su vakarykščiu virimu, tai rekordas.
Paliekam stovykloje negaluojantį Darių ir su busu visi važiuojam į iš vakaro nusižiūrėtą įlankėlę, nes ten net esant vėjui galima maudytis, degintis, nardyt ir laipioti uolomis. Deja, mūsų laukė большой облом vėjas pasikeitė ir rami įlankėlė pavirto tikru pragaru: vėjas, bangos pakilo didžiausios ir dar čia atsidūrė visos pakrantės šiukšlės. Padėtį išgelbėjo pripažintas improvizacijos karalius Raimondas. Jis užmetė idėją važiuot maudytis į paplūdimį prie Olionevkos. Ir tai buvo gerai: jūra, bangos, konjakas, arbūzas ir ledai kaimelyje ko dar reikia mirtingajam?
Grįžinėjant sustojom prie uolėtos pakrantės, kur visi laipiojo uolom, o aš, nuplaukęs į aukštą uolą jūroje, bandžiau pakartot kadrus iš filmo Briliantinė ranka, kai Mironovas, papuolęs į negyvenamą salą, iškėlęs rankas šaukė: Ма-ма! Лю-ди! По-мо-ги-те! Лё-лик, сними меня отсюда!!. Nuotraukos parodys, ar panašiai išėjo. Prie jūros mažuose urveliuose radom kelias palatkes. Ten gyvena maskviečiai. Aš juos puikiai suprantu: jūra, uolos, saulė, jokios civilizacijos lakstyk sau plikas ir vyną gerk. Kai būsiu senas ir nepajėgsiu laipiot į urvus ir lakstyt po kalnus, irgi čia gyvensiu. Nusileisiu dvi bačkas vienoj gyvensiu, o iš kitos gersiu vyną.
Susirinkę prie buso, sutikome vietinius baikerius iš Jaltos. Nieko tokie žmogėnai. Truputį apšvietė mus apie įdomias Krymo vietas. O vienas, pasirodo, yra винодел. Taigi, sužinojom kokius geriausius vynus reikia pirkti. Raimondas bandė prikalbinti juos atvažiuoti į Karabi, kad su motociklais padėtų užtraukti parasparnį. Kas iš to išeis, parodys ateitis.
Po šios dienos aš supratau, kad myliu Krymą, man čia patinka ir tikrai ne paskutinį kartą čia važiuojam. Va tik Dariaus gaila kai grįžom vakare į stovyklą, jo akys buvo tokios liūdnos...
Eds
2001 09 11. Antradienis
Ankstyvas ir saulėtas rytas. Aušta. Jūra šėlsta, tarsi nenorėdama mūsų išleisti. Paskutinės ryto vonios ir kelionėn.
Vonios unikalus darinys. Šėlstančios bangos pripildo pakrantės uolų įdubimus vis kitu vandeniu. Nepaisant sūraus vandens ir periodiškai pasitaikančio bangų išdykavimo, kai lieki šlapias nuo galvos iki kojų, tai žavi vieta praustis.
Paliekam Tarchankutą, nuostabų tik savo uolėta pakrante. Likusi iškyšulio dalis nykoka - skurdi augmenija, nusėta uolienų gabalais. Pravažiuojam Olionevką miestelį, kurio keliai nusėti vienomis duobėmis. Neįtikėtina, kaip čia žmonės pragyvena radom skelbimą: Reikalingas sargas. Mėnesinė alga 150gvn. Palyginus kainas, tas pats, kaip Lietuvoj 150Lt...
Pasigrožėję miestelio vaizdais, patraukiam link Simferopolio, pakeliui pravažiuodami Eupatoriją (Henrio giminių gyvenamoji vieta dažnas sustojimų taškas).
Simferopolis. Tradicinis užsiregistravimas KSS, apsimaistinimas turguje ir Karabi-jailon. Man tai antras kartas. Pažįstami posūkiai, vietovės. Atgal pas tave, Karabi.
Miela sugrįžus matyti tas pačias uolėtas kalvas, nusėtas karstais. Kažin, ar tebesidarbuoja meteostotyje Volodia šių namų sargas ir du nuolatiniai jo palydovai juodi katinai.
Visai sėkmingai užsikerėplinom iki stoties. Taip, taip, sveiki, Volodia, tikriausiai dar pamenat mane... Šių namų gyventojų skaičius padidėjo keturiais juoda katytė susilaukė 4 kačiukų Volodia parodė savo numylėtinius. Apsiuostom naujoje vietoje. Mums išskirtas kitas, nei pavasarį, kambarys metalinės dviaukštės lovos ir atskira virtuvė. Po truputį prisitaikom prie naujo ritmo gyvenimo su šviesa.
Rytojus laukia savo ankstyvu rytu ir ilga diena. Kai kam tai bus pirmieji jų gyvenime urvai naujos erdvės, nauji papročiai.
Rita
2001 09 12. Trečiadienis
Miša ir aš budim. Palikdamas Mišą virti košės, Volodia mane pakviečia žiūrėti saulėtekio.
Iš pradžių atsiranda ryški raudona juosta virš kalnų. Dangus šviesėja. Juosta taip pat. Galiausiai viename taške užsidega laužas ryški raudona šviesa apšviečia debesėlių pakraščius. Ir tada paskubomis išlekia saulė nespėji net apsidairyti.
Paryjam pusryčius ir lekiam ieškot urvų. Mūsų planuose Kruberis (Крубер) ir Didysis Buzlukas (Большой Бузлук). Taigi, Kruberis daugeliui mūsų buvo pirmasis urvas.
Nusileidžiam šuliniu (apie 45m). Galima eiti į kairę, į dešinę ir žemyn.
1. Į kairę. Veda Rita. Spraudžiamės pro siaurą plyšį. Sutinkam nykštuką tai toks stalagmitas, iš toli panašus į seneliuko figūrą, pasisukusią šonu. Toliau prieinam nykštuko miegamąjį (kambariuką už stalagmitų tvorelės). Už jo baseinėlis fotografavimųsi vieta:
2. Į dešinę. Pačiame gale skambantys stalagmitai vargonai. Darius rado kambariuką, kur stalagmitai netgi raudoni.
3. Žemyn. Laaabai žemos lubos. Gulam ant nugarų ir važiuojam. Toliau siauras vingiuotas tunelis. Brrr.. Kažkuo priminė siaubo filmus...
Na ką, pirmasis urvas sėkmingai apžiūrėtas. Beliko užlipti aukštyn. Paskutiniam teko Sauliui. O viršuj, Raimondo įsakymu, sėdom pietaut. Kažkaip keista tai daryt nesulaukus visų. Vargšas Saulius. Liūdna turbūt jam buvo kadaruojant ant virvės girdėti bliaunamą Kusačių...
Pietaujant aplanko žiauri mintis siaučia šaukštų dingimo virusas. Čia ne juokas koks! Raimondui Simferopolyje pirkti teko. Edas neįsidėjo. Aš ne iškart radau. Paskui dar jūroje vos Sauliaus šaukšto nepaskandinau. Mindė irgi kažkurią dieną nerado. O Dariui dingo ne tik šis valgymo įrankis, bet dar ir peilis, kuriuo jis bandė gelbėti susidariusią padėtį užsiimti medžio drožinėjimu... Oi žmogučiai, atrodo, teks po kaklu kabinti...
Na, traukiam budėjimo burtus. Darius lieka prie busiuko, o mes traukiam į Buzluką. Apraišų neimam. Nusileidžiam sienele. O! Pasirodo šis tvarinys savyje turi ledo! Ledinių stalagmitų ir ledinį krioklį. Gražu. Bet šalta ir slidu. Čia žolės, o šalia jau ledas... Tiesa, įlįsta ne visur. Kažkas dar bandė žvilgtelėt į ledinį šulinuką. Bet slidu ir be virvių... :) Aha. Pasirodo, kairėje pusėje yra dar viena skylutė! Na... Paaiškėjo, pasak Raimondo, kad Mindė atrodo didelis, bet jis kūdas, o Edas atrodo mažas, bet jis storas...
Taigi, parpėdinom į meteostotį. Kiti urvai bus tolėliau. Reikia keltis kitur. Susirenkam savo daiktelius. Atsisveikinam su Volodia, pripasakojusiu apie susprogdintą Pentagoną ir degančią Ameriką. (Na, tai tolygu jo pasakojimams apie stotį aplankiusius ateivius...)
Merginos į autobusiuką, vyrukai pėsčiomis. Ieškot numatytos vietos stovyklai. Žinom tik kad už kalvelės į kairę nuo Irtyšiaus (kalnas toks). Iš meteostoties taip aiškiai matėsi... O autobusiuku važiavom ne tiek ir daug iki pirmo su kroviniu neužvažiuojamo kalniuko :) Toliau ėjom ir laukėm, ėjom ir laukėm... Autobusiukas kažkur užtruko. Staiga Rita, atsigręžusi atgal, sušunka: ei, ten kažkoks didelis juodas gyvūnas! . O tas gyvūnas staiga atsistoja ant dviejų kojų... Pasirodo, Aidas... Na, pagaliau iš miškelio išlenda mūsų vyrai. Atvažiuoja autobusiukas. Į kalnelius panešiodami daiktus, pabūdami kelią ženklinančiais bokšteliais, temstant pasiekiam būsimos stovyklos vietą. Sutempiam mantą, statom palapines, kuriam laužą. Čia gyvensim savaitėlę. Pasijuokiam kad kažkur Amerika dega ir labanakt...
Giedrė
2001 09 13. Ketvirtadienis
Rytas, kaip jau tampa tradicija, prasideda labai anksti budinčiųjų budilniko pypsėjimu. Darius su Rita budi, taigi, jiems laikas kilt ir virt ėdalą liaudžiai, kuri dar snūduriuoja. Košė išvirta ir visi lenda lauk dainuoti Kusačiaus ir tuštinti savo puodelių. Papusryčiavę greit puolam tvarkytis žaislus, dar pasiburiame dėl karbidkių naudojimo ir patraukiam link urvų. Pakeliui užsitraukia rūkas, bet pasak Raimondo, tai yra tik mokomasis rūkas ir jis mus ima mokyti orientuotis ir keliauti rūke. Giedrė paskiriama raudonuoke ir siunčiama į priekį, bet tai jai sunkiai gaunas. Aidas pasiuntinukas, Darius, Mindė ir Edas kompozitoriai, o Eglė, Miša ir aš skaičiukai. Tik Miša savo mažais žingsniukais gadina mūsų su Egle žingsnių vidurkį, tad skaičiuojame dviese, bet vis tiek kažkoks bardakas gaunasi. Visas skaičiavimas prasideda nuo kalno Vorota (Ворота). Suskaičiavom ~750 žingsnių 250° azimutu ir netoliese Raimondas surado Apgaulingąjį Buzluką (Ложный Бузлук). Jo įėjimas primena tikrąjį Buzluką, bet čia nėra nei urvo, nei ledo, o tik įėjimas ir dar karstinė liekana. Prie pat netikro Buzluko link to didelio kalno (pamiršau pavadinimą) meteostoties dešinėje yra dar neištyrinėtas urvas, kurį reik susprogdint ar išdaužyt didesnę skylę. Paskui Raimondas greit suranda urvą Mir (Мир). Mes leidžiamės ne į visą urvą, o tik į jo dalį. Aš pasilieku viršuje. Kol visi apžiūrinėja urvą, spėju nusnaust. Pirmieji išlenda Aidas ir Raimondas. Dabar laikas leistis ir man. Pirmas šulinukas ~20m iki aikštelės, kur išsišakoja žemyn dar 100m, o mes lendame pro langą aukščiau. Šiek tiek paėjus dar vienas šulinukas ~8m. Ten nusileidus manęs laukia Edo siurprizas pienas Margė ir šokolado. Miša aprodo apatinę urvo dalį: sostą, altorių, kardą. Šis urvas savotiškas kabo daugybė kiaulių ausų. Laikas kilt į viršų ir surinkinėt virves. Užlipus iki viršutinio pakilimo, Miša pasakoja, kad į apačią nulėkė Aido kamuoliukas. Jis girdi, rėkia: obuoliukas, obuoliukas, ogi žiūri kamuoliukas 100m žemyn nuskrido. Man belipant dainuojamas kusačius ir visi pradeda valgyti. Ale abidna taip jau antrą dieną. Papietaujame ir traukiame link šulinio, bet nusileidus į jį, paaiškėja, jog jis tuščias. Grįžinėjame į stovyklą. Dar aplankome Irtyšiaus kalną, nuo kurio atsiveria gražūs vaizdai į apylinkes. Stovykloje Rita išverda arbatos, pagulim kokias 15 minučių ir Aidas mus išveda link urvo Skazka (Сказка). Bet vadas nuveda ne ten, kur reikia, o kur yra riešutų :) . Bet Raimondas parodo reikiamas vietas. Žemyn lipam tik su sauga, šiek tiek į dešinę dar vienas nusileidimas, kuriuo nusileidžiame bet kaip, o ten graži salytė, kaip pasakoje. Čia užsiimame muzikavimu. Darius groja Metallica. Išlipame laisvu laipiojimu ir patraukiame stovyklavietėn. Čia išsitraukiame paklotukus, miegmaišius ir lervėjame. Pradarome Rasos siurprizą, o ten... WOW! Dėžė abrikosų ir stiklainukas aštrių pipirų. Lervėjame toliau. Pavalgome vakarienę ir toliau lervėjame. Dar kažko norisi. Ogi arbatos. Gulime sau, skaičiuojame žvaigždes, dangus toks giedras giedras. Diskutuojame apie susprogdintą Pentagoną, bet užverda arbata. Pageriame jos ir pasidaro gera gera beveik kaip per Kovo 11-ąją (čia jau nusišnekėjau). Dar šiek tiek pošlų anekdotų apie poručiką Rževskį ir į palapinę miegot, o naktį ūtataa...
Saulius
2001 09 14. Penktadienis
Šiandiena žada du vadus. Raimondą ir Aidą. Aidas renka komandą ir skelbia atrankos kriterijus: reikia aukštų ir stiprių! Kažin kaip ir aš ten pakliuvau :) . Taigi, eisim į Violą, urvą, prie kurio auga riešutai. Kitus Raimondas ves į Dublianskį (Дублянский). Budėti lieka Saulius. O mes Miša, Eglė, Mindė, Aidas ir aš gan greit pasiekiam urvą.
Iš tiesų, suprantu, kodėl speleologai čia kėlė vestuves tikrai kaip gotikinė bažnyčia. Altorius. Mmm... Fantastika. Tik Mindė nusprendžia sujaukt ramybę ir riaumodamas virsta urvine pabaisa :) .
Prisifotografavę lendam lauk landžioti ir tyrinėti nelabai yra ką. Eglė ir Mindė išeina pakviesti Sauliaus, o Aidas ir aš riešutaujam. Niekad anksčiau nesu mačiusi šitiek riešutų ant lazdynų! Mano fliso sterblė jau pilna! Kišenės irgi. Akys dar mato, rankos pasiekia, o dėti nebėra kur!
Galų gale Miša ir aš nusprendžiam traukt namolio. Sakėm netoli, gal rasim. Po to ima atrodyti, kad Mišos kompasas rodo vėjus. Įtartinas kažkoks. Ir tiek nedaug, rodos, to kelio, o grįžti tapo kebloka :) Mano intuicija, akys ir rodomasis pirštas krypsta vienon pusėn, Mišos kiton. Hmm... Įdomu... Ėjom kažkur per vidurį. Ir pataikėm! Na, beveik :)
Ką gi, pamažu stovyklon susirinkom visi. Graužiam riešutus. Saulė dar aukštai, o veiklos nėra. Tingim. Raimondas nusprendžia Karabi vėjuose išbandyti parasparnį. Tie, kas dar nespėjo užmigti vorele patraukė paskui link gretimos kalvelės. Gaila tik, kad vėjai nelabai norėjo sklandytoją kelti viršun ir nešti.
Ką gi, stovykloje dar kažkiek laiko pasivartaliojam, kol saulutė galutinai pasislepia už kalvos ir tampa vėsu. Pietūs-vakarienė ir miegelin. Keista buvo diena. Grožio, riešutų ir nieko neveikimo :) . Tiesa, pasirodo, riešutų galima ir persivalgyt... Liūdna...
Giedrė
2001 09 15. Šeštadienis
Šeštadienio rytas prasidėjo nelabai anksti jau patekėjus saulei. Aš šią dieną pradėjau nelabai linksmai, nes manęs laukė du budėjimai: valgio virimas ir budėjimas stovykloje.
Sėdėjau sau ir žiūrėjau kaip visi ruošiasi į urvą Monastyr Čiokrach (Монастырь Чекрах). Bet staiga, likus keletui minučių iki išėjimo iš palapinės išlenda visa perbalus Giedrė ir sako, kad pabudės šiandien už mane. To man ir reikėjo. Pasiėmiau savo rankinuką ir iššlepsėjau prie urvo. O urvo būta nemažo ir gražaus. Tiesa, viso grožio tai aš nemačiau, nes pabijojau lįsti pro tokią skylę, kurią Saulius surado. Bandžiau, bet įlindau iki tokios siauros siauros vietos, pasijutau kaip karste ir, kiek galėdama greičiau, sprukau atgal.
O kaip nejauku ten man buvo pasilikus vienai. Visi, kas įlįsdavo į tą skylę, tai kaip į kokią prarają: nei balso negirdėt iš anapus. Tik pasako o, čia salytė! lįskit, lįskit ir užtyla (gal ir amžiams - pagalvodavau) tokia nuotaika buvo.
Sėdėjau aš prie tos skylės gal valandą šalta, šlapia, šikšnosparniai skraido aplinkui. Ir vis galvoju: reikia sulaukti, kol kas nors išlįs. Negaliu gi aš jų palikti gal gelbėti reikės eit.
Po kiek laiko pasigirdo žingsniai, balsai. Ačiū Dievui, viskas gerai!! O jie išlindę dar ant manęs pyksta, kam aš nelipau laukan. Nieko nesupranta taigi juos saugojau. Ai, gi Mindė lįsdamas iš to karsto mane gąsdint pradėjo kad užstrigo, kad nebeišlenda. Tai aš su savo lempa lindau jo traukti, o jis, pasirodo, juokavo.
O jau išlindę kai pradėjo pasakot kaip ten gražu, įdomu. Ir aš ten, aišku, užsimaniau, bet bijau. O tada ir prasidėjo: įlendu truputėlį, išlendu, įlendu, išlendu. Ir taip kelis kartus. Tuo metu ten manyje buvo dvi Eglės: viena, kuri nori pamatyti, o kita, kuri bijo (Smalsutė ir Bailiukė). Bet ta bailė nugalėjo ir prasidėjo ilgas ir šaltas laukimas, kol kiti kolegos užkils į viršų.
Pasilikę trise Mindė, Darius ir aš šildėmės karbidkės ugnimi ir laukėm, kol Viršininkas neskubėdamas užkops į viršų. O Viršininkas mūsų protingas viską daro lėtai ir apgalvotai, tad net nežinau, kiek mes ten prastypsojom, bet viskas baigėsi gerai visi sveiki ir gyvi: valiooo!!!
O tiek, kiek aš mačiau to urvo, man visas jis labai patiko: ir ežeriukas, ir čiuožykla, ir visokių kitokių įdomybių.
Bet tuo diena dar nesibaigė: pasidalinę į dvi grupes (vadai Raimondas ir Aidas) išėjom į Dublenskį (Дублянский) (mūsų grupė su Aidu priešaky) ir į Violą (kita grupė).
Truputėlį paklaidžioję radom savo urvą. Ir, gražiausia, tingim lįsti. Bet mūsų griežtas vadas pasakė, ir sulindom. Tiesa, Saulius išsisuko: sakė, lįs vėliau, bet nelindo.
Bet patiko man ir Dublenskis: karstytis ten galima būtų visą dieną, bet mes jau nusikalę tingiu.
Ai, dar vienas momentas man iš to urvo patiko: įlendu, virvė pasibaigė, o, kur eiti toliau, neįtariu. Pradėjau šaukt: Ei, kas nors! Kur čia man eit?, nes ten kalnai, pakalnės net nežinau, ką daryt. Ir tada tamsoj garsas: Ūūūūūūūū ir taip ūkia, bet niekas man nieko nesako. Šviečiu ir šen, ir ten nieko. Ir ant vienos uolos aukštai aukštai pamatau: tamsoje stovi Mindė ir ūkauja kaip pelėda gąsdina mane. Pasivaikščiojom truputį po tuos griuvėsius, parsitįsėm vandens ir su tamsa grįžom namo.
Tai taip praėjo mano tariama budėjimo diena.
Stovykloj mūsų jau laukė soti vakarienė. Taigi, prisikimšome pilvukus ir po pilnos įspūdžių dienos sulindome į zimą miegoti, nes rytoj laukia sunki diena urvas Venta, į kurį aš neisiu, nors turėtų neiti Mindė. Bet ką padarysi: stipruolių ten reikia labiau, negu tų, kuriuos tiems stipruoliams reikia gelbėti. O juk gerai kartais ir bakalaurinį parašinėti vietoj kokio urvo. Nors gaila: įdomu būtų savo jėgas išbandyti. Bet gal kitą kartą.
Eglė
2001 09 16. Sekmadienis
Iš Raimondo pasakojimo: Venta - tai tokia upė, kuri teka ne tik per Lietuvą, bet ir per Latviją, gal todėl latviai, dalyvavę kelionėje,taip lengvai sutiko, kad urvą pavadintume tuo vardu.Tas urvas nuveda tave į 190 m.gylį, o gal ir daugiau, tiesiog iš pagarbos Gvozdeckio urvui (-191m.) neužrašėm Ventai daugiau.
Planuojam šturmuoti urvą Venta. Dar vakar burtai lėmė, jog stovykloje pasilieka Mindė. Tačiau ryte paaiškėjo, jog budės Eglė ir gamins savo bakalaurinį.
Mano bioritmas išsiderino stuksena miegot jau 8-tą vakaro, o kelia dar gerokai prieš aušrą. Ir praeitą naktį, dar miego svaiginama tarsi maldą kartojau Venta, Venta, ...., noriu į Ventą, drebėdama iš nerimo, kad instruktorius ar kiti turintys balsą ir manantys, kad gali žaisti žmonių likimais nepasakytų jūs, merginos, pasiliekat stovykloje, nes jums trūksta... patyrimo. Patikėjau, kad nelieps grįžti atgal, tik kai nusileidau didžiuoju Ventos šuliniu (75m)....
Pradėsiu nuo pradžių. Po ilgo neveiksnaus zyliojimo pagaliau paliekame stovyklą. Keletas šimtų metrų kalvota vietove ir mes vietoje. Šiam urvui pasiruošiau extra amunicijos švilpuką, nedrėkstančių degtukų, žvakę, skraistę, prožektorių...J, jei kas nors nenumatyto nutiktų.
Leidžiamės. Urvas mus pasitinka siaurokais plyšiais, meandrais, landomis, nedidelėmis salytėmis. Laipiojame uolomis, po to nusileidžiame virve į šulinį apie 15 m., tempdami paskui save transportinius maišus su virvėmis. Ir visa tai tęsėsi, kol pasiekėme pirmosios urvo dalies galą - 60 metrų gylį. Pasirodė, kad maistmaišis buvo pamirštas prie įėjimo. Jo ieškoti buvo pasiųstas Mindė, kartu buvo įpareigotas atgal iki paviršiaus palydėti Giedrę toji nusprendė netęsti maršruto.
Nors urve ir nematyt ištaigingų salių, įvairių stalaktitų ar stalagmitų, čia drėgna ir daug molio, tačiau urvo sienos, salės ir šuliniai yra įdomių formų. Jis paslaptingas, žavi netikėtumais, kliūčių įvairove ir šiokiais tokiais išbandymais. Speleologams pasiduoda nenoriai, po truputį, atsiveria ir įsileidžia tik tiek, kiek esi to vertas, kiek darbo atidirbai. Urvas atitinka 2A sudėtingumo kategoriją.
Didžiąją kelio dalį mano vedliu buvo Miša, mandagiai patardamas kaip ir kur saugiau nusileisti. Pasiekiame didįjį šulinį jis prasideda 60 m gylyje, o pats yra 75m gylio. Pirmasis, pakabinęs virves leidžiasi Raimondas. Jo sūnus Aidas ruošiasi leistis kokiais tai dviem skridinėliais, sujungtais dviem plokštelėmis (rusai tai vadina katalka). Kartu su Aidu mokomės kaip tuo įtaisu naudotis ir, kai Raimondas nusileidžia, mes bendromis jėgomis pakabiname Aidą ant virvės ir šis šliuožia žemyn. Drebėdama klausausi (klausa tapo svarbus ir reikalingas jutimo organas, kurio pagalba greičiausiai sužinai apie pavojus urve) rodos, viskas tvarkoj. Šulinio dugne kabo lentelė, bylojanti apie Ventos urvo atradimą ir tyrinėjimą 1983 metais speleologų iš Kauno. Toliau leidžiamės keturiese Darius, Aš, Aidas ir Raimondas. Dar keletas palandžiojimų, pora nusileidimų virve į nedidelius šulinukus ir mes pagaliau pasiekiame urvo dugną, kukliais paskaičiavimais esantį 190 m gylyje. Tai įvyko 13.10 Ukrainos laiku. Aptinkame kastuvėlį iš praeitų tyrinėjimų, kažkur ropoja baltas, saulės niekad nematęs vabaliūkštis, sienos iškeverzotos įvairiais užrašais, molio dirbinukais. Pasidžiaugiame nuveiktu darbu ir kylame aukštyn. Raimondas tai daro be įtaisų, todėl jam reikalinga kieta sauga, tai mus išjudina ir truputi erzina - vis tik instruktorius, turėtų rodyti geresnį pavyzdį. Didžiojo šulinio dugne mūsų laukia pietūs, karšta arbata su citrinukės žolelėm ir daug saldžių guminukų, dar kažkoks hemo to genas, to kažkas panašaus (na, tai - siurpraizai). Suveržtas pilvas nenoriai virškina savąją dalį. Kilimas aukštyn kiekvienam trunka apie 20-25 minutes, mūsų aštuoni. Nutarta, jog užlipusieji po du traukia link Žemės paviršiaus. Pirmieji dingo Miša su Dariumi, po to aš su Sauliumi. Paėję kokią tai dalį suabejojame, ar tai tikras kelias, juk eidamas upe žemyn visada prieisi santaką, o aukštyn gali sumaišyti su intaku. Taip ir urve tarp luitų daugybė landų, o lipant į viršų jos visos panašios. Švieselė mano kaktoje tiek nublėso, kad teko toliau naudotis atsargine rankine (ne ką geresne), tai atsitinka eilinį kartą ir tik man, bet priprast prie to, manau, nereikia. Šviesos Dievai neturėtų ant manęs pykti, o gal jie kerštauja, kad namuos dažnai pramiegodavau saulėtekius ir per naktis sėdėdavau prie kompo, o per paskaitas miegodavau. Laukiam likusiųjų. Jau gerokai po pusiaudienio ir gamta kotais su savo poreikiais pradėjo baladotis...J.
Kabarotis aukštyn siaurais plyšiais - ne tas pats, kas sliuogti žemyn. Bandome įvairias pozas, visom įmanomom kūno dalimis ieškodami atramų - tik taip gali susilieti su urvu, tapti jo dalimi ir toliau, nerūstinant Ado dievų, tęsti kelionę link šviesos.
...paviršius. Vietoj šviesios dienos, kurią tikėjausi išvysti, aplinkui žiojėjo tamsa ir.... žvaigždės. Iš netikėtumo net apsvaigau nuostabus dalykas yra žvaigždės po 12 valandų, praleistų urve. Taip, tarp šitiek žvaigždžių danguje tikriausiai yra ir kiekvieno iš mūsų likimo žvaigždė ir šį kartą jos visos šypsojosi. Keistas virpulys suėmė nei verksmas, nei juokas, taip ir gulėjau nemirksėdama, nenorom riedant ašaroms, stebėdama dangų, jausdama didžiulį dėkingumą likimo žvaigždei, kad buvo lemta tai patirti ir pajausti, o be to dar pavyko visiems išlįsti sveikiems, nors daugybė atsitiktinumų ir netikėtumų apačioje tykojo kiekviename žingsnyje.
Tai buvo vienas iš 52 Sekmadienių pirmaisiais metais trečiajame tūkstantmetyje - ne darbo, o poilsio diena....įdomu ar Dievas mums taip ir užskaitys J
Rita
2001 09 17. Pirmadienis
Аtisisveikinimas su Karabi
Šiandien paliekam Karabi. Vakar dar buvom Ventoj, o dabar jau išvažiuojam. Ir puiku, kad viskas klostosi taip greitai nėra laiko apmąstymams, abejonėms, dejonėms ir t.t. Pamiršęs vakar lauki rytojaus.
Po trumpos kelionės nuo stovyklos iki meteostoties traukiam link Sudako. Meteostotyje buvo galima gauti pirtį ir pusę barano, bet dėdės Volodios nekonkretumas, pachmielnas veidas, naktį atskrendantys UFO bei deganti Amerika, verčia pasirinkti kur kas realesnę jūrą, vyną, vaisius, mulates.
Sudake sustojam prie pilies. Sergantis Raimondas pasilieka mašinoj, kiti į pilį. Pati pilis pastatyta įspūdingoj vietoj ant jūros kranto, ant gana didelio kalno, nuo kurio matosi ne tik visas Sudakas, bet ir aplink jį supantys kalnai. Šią pilį XIV-jame amžiuje pastatė kryžiuočiai iš Genujos. Čia buvo svarbus katalikybės forpostas. Bet kai užpuolė mongolai, nepadėjo italams nei storos sienos, nei kryžius dingo iš Krymo навсегда. Beje, įspūdingai atrodo tik pilies mūrai ir skardis.
Pilies viduje purvina, dvokia išmatomis ir beveik nėra informacijos apie pilies istoriją, tų laikų buitį. Toliau traukiam į miestelį Novyj svet (Нобый свет). Raimondas atrodo visai prastai vos pastovi ant kojų, beveik nekalba, o akys kaip pamišėlio. Mes tikrai jį užjaučiame, bet valdyti busą kalnų keliukais geriausiai sugeba jis, taigi iki Novyj svet vairą tenka sukinėti jam.
Novyj svet mažas miestelis su labai gražia jūros įlanka, kurią iš visų pusių supa statūs kalnai. Pati jūra matos tarsi pro vartus atrodo, kad kalnai, kaip Sezamo kalnas, gali užtverti išėjimą. Pasimaudę įlankoj, traukiam ieškoti vietos nakvynei. Randam apleistą parkelį pačiame miestelio centre su puikiu vaizdu į jūrą. Geriau ir būt negali.
Aidas gavo žinutę iš Lietuvos, kad teroristai Amerikoj susprogdino du dangoraižius, žuvo daug žmonių ir JAV ruošiasi karui. Žinia nemaloni. Pradedam galvoti apie trečiąjį pasaulinį karą, branduolinius sprogimus ir degantį gimtą kaimą... Kyla mintis prisipirkti džiūvėsių ir visiems sulįsti atgal į Ventą, iki kol baigsis branduolinis karas. Visgi nutariame dar palaukti ir vakare pasidžiaugti gyvenimu. Puotą pradedam pievelėj prie busiuko. Portveinas baltas, portveinas raudonas... Leidžiamės į pakrantę prie barų. Čia geriamų vynų markių jau niekas nebežiūri... Gal paskutinę dieną gyvenam šioj nuodėmingoj žemėj nereikia mums nei kepenų, nei smegenų. Po bariuko, kur leido Krisą Ryjo, pradedam skirstytis: kas prie buso, kas dar kur. Darius, Giedrė ir aš traukiam toliau per barus, nes pasauliui gresia karas ir kaip ten ateity bus su vynu, neaišku.
Eds
2001 09 18. Antradienis
Pabudau ant pievutės šalia busiuko nuo nepažįstamų balsų: тихо, видешь, люди спят!.
Išsimaudėm ir pirmyn! Grįžtam per Sudaką ir traukiam į Vakarus. Serpantinai, serpantinai... Tiesą sakant, iki kol sustojusi nešnektelėjau su kolegomis, vis maniau, kad pagirios kankina...
Sustojame kažkokiame Rybačje. Pasirodo, čia būtume patekę, jei iš Karabi būtume bandę kuo tiesiau prie jūros išlįsti gal kokie 10 km tiktai. Apėjome miestelį, išbandėme ukrainietišką pieno produktą ряженка. Nuomonės apie jį ryškiai išsiskyrė. Su Rita tikrinom visas padoresnes užeigėles, kol galiausiai apsistojome viename restoranėlyje kavos. Viduje tuščia. Antras aukštas nedirba. Не сезон... O apie natūralią kavą matyt teks pamiršti. Na, tokiu atveju, atneša mums arbatos. Klausiu: Где сахар?. Padavėja: Я уже положила две ложки. Rita: А я вообще без сахара пъю. Padavėja: Так вы не мешайте... Tokia jau ta aptarnavimo kultūra. Tiek to. Išėjusios laukan susitinkam Raimondą, nešiną didžiuliu tortu antrojo gimimo proga. Pasveiko!
Kaifas... Saulė, jūra, tortas... Turbūt geriausios mano atostogos...
Tik paplūdimys neįprastas vieni akmenukai. Įvairaus dydžio. Bet čia sugalvojam naują atrakciją: sėdi ant kranto, ateina banga ir tuomet sykiu su ja rideniesi. Akmenukai sykiu atlieka ir masažuoklio funkciją :) Na, o paįvairinimui atradom skraidančią lėkštę Dariaus kepurę. Edas visiems pageidaujantiems padarė kitokį nugaros masažą, t.y. pavaikščiojo. Galų gale buvo nuspręsta, jog lervėti gana.
Važiuojam į Demerdži (Демерджи). Vėl serpantinai. Ir dar karšta. Groja DDT. Что такое осень ето небо.... Aha... Visgi jau ruduo. Neįprastas mums. Dangus kitoks. Ir jūra. ...Осень, я давно с табою небыл... Ruduo. O karšta... Pagaliau! Uolinius pirštus į dangų tiesianti viršūnė. Dar kokius 700m viršun užvažiavom. Sustojam prie tokios balos. Girdim kažkokį mistinį garsą daug daug varpelių skamba ore! Nesupratom, kol nepamatėm pro pat mus iš visų pusių einančios karvių bandos piemenys čia jas girdyti veda.
Lipdami į kalną, sutikom dar savotišką reketą. Lyg ir eigulys su didžiuliu tamsiaodžiu kolega. Jiems reikėjo ir vado, ir gydytojo, ir dar bala žino ko. Galiausiai pririnkom kažkiek pinigėlių, ir gavę juos, jie nusiramino :) .
Užlipam į kalną ir akimirksniu pamirštame sutiktuosius. Pasigėrime apačioje esančios Aluštos bei susiliejusių kaimų vaizdais, po mūsų kojomis plaukiančiais debesimis. O jūra iš aukštai atrodo dryžuota... Uoliniai pirštai dabar jau primena stulpeliais sudėliotas monetas...
O leistis buvo linksma, mat nusprendėm ne vingiuоtu takeliu, o kaip arčiau tiesiai žemyn. Žvyras, akmenukai tik ir ritasi po kojomis. Kai kam pavyko sėkmingiau, o aš daugiausia važiavau ant sėdimosios kūno dalies... Bet prieš krentant dar reikia labai mikliai apsižiūrėti, mat čia beveik visi augalai dygliuoti! Visaip kaip iš medžio iškritęs Mikė Pūkuotukas rankiojau po to spygliukus iš savo rūbų... :)
Naktis žavi tamsa ir tolimomis Aluštos šviesomis. Triukšmauja kažkokie vabalai. Švilpia. Šiek tiek neįprastas ir netgi nejaukus garsas. Labanakt.
Giedrė
2001 09 19. Trečiadienis
Rytas. Eilutė prie siaurute srovele besisunkiančio šaltinio. Praustis panoro net ir tie, kurie pradžioje džiaugėsi nesiprausimo galimybe :) .
Paliekam Demerdži, kol dar rytas ir mašinų keliuose nedaug. Štai ir visą vakarą nužiūrinėta Alušta. Tačiau naujų daugiaaukščių architektūrą Rita apibūdino: geriau jų čia išvis nebūtų tik gamtos grožį bjauroja. Važiuodami vis pavejam kokį troleibusą. AluštaJalta ilgiausia troleibusų linija. Apie 100 km.
Pravažiuojam Jaltą, Alupką. Užsukame į Ласточкиное гнездо. Tai pilaitė ant stataus skardžio. Tiesa, senove nekvepia statyta XXa. pradžioje. O dabar čia restoranas. Bet vis tik statinio mažumas ir grakštumas, toks ryškus ant didžiulės uolos, negali nežavėt. O dar įspūdingiau atrodė Mindė, mus, tris panas, besistengdamas fotografuot. Tuomet, tiesa, buvo kraupoka į jį, besikeberio-jantį uolų pakraščiais žiūrėt.
Ilgai neužsibuvę važiuojam toliau ir pasiekiam miestą - didvyrį Sevastopolį. Tiesa, čia aplankėme tik Chersonesą atkastą miestą, statytą dar senovės graikų. Nusisamdom gidą. Geriau, nei nieko, bet brangoka (visgi spėjo pamatyt kad užsieniečiai :) ), juolab, ypatingomis žiniomis vyriokas neblizga. Paskubom mus apvedžiojęs gidas mikliai pasišalina ir mes pasiliekame maudytis. Kas moka ir nebijo, nardo. O kitiems puikiausiai tinka varlinukas lyg baseinėlis uolose. Iš kart išsiduodame kad ne vietiniai tenykščiai vaikučiai taip drąsiai per tuos akmenis ir uolas laksto, o mes baisiausiai atsargiai. Pašiurpinom vietinę prekiautoją čeburėkais (ar kažkuo panašiu). Moteriškė kad prapliups kažkuo mus kaltinti, bartis. Galiausiai paaiškėja, jog ten, kur mes buvome susidėję rūbus, maistą, pavasarį akmenimis buvo užkrautas delfinas. Miša pradėjo juokaut: iškasim, suvalgysim ir dar jus pavaišinsim... Moteriškė pašiurpus pasišalino ir daugiau nieko nebesiūlė.
Ką gi, atsisveikinam su jūra. Praplaukia kariniai laivai, praskrenda lėktuvas. Saulius užgieda: goodbye Amerika...
Važiuojame link Bachčisarajaus. Pakeliui sustojame Inkermane. Ši vietovė garsi vynu ir uolose iškaltu vienuolynu. Dabar vidus yra restauruojamas ir jau netgi gyvena keletas vienuolių. Tiesa, tai vyrų vienuolynas. Kaip tik atvyko ekskursija, tad Eglė, Mindė, Rita, Raimondas ir aš nusprendėm prisiplakti.Tačiau mums merginoms teko prisiimti po nuodėmę sau, nes nuogom kojom (su šortukais), nuogais pečiais karšta juk. Be prieštaravimų taip ir padarėm :) .
Po ekskursijos daugiau sustojimų nebebuvo. Vakarop pasiekėm Bachčisarajų, garsų chanų rūmais. Tačiau nesupratom, kodėl bilietai po 18 val. pigesni. Kaip tik 18-tą ir atėjom. Paslaptis greitai paaiškėjo. Įlendam pro vienus vartus. Miša ir aš fotografuojam, Rita užsirašinėja informaciją apie Didžiąsias duris. Atlekia Aidas ir rėkia slėpti fotikus (aišku gi, kad už tai nesumokėta :) ). Nepatikėjom. Ir štai atlekia tokia baisi moteriškė, greičiau furija. Veja mus, nes darbo valandos baigėsi. Bandom aiškinti, jog važiavom 2000km, o ji rėkia: жалуйтесь государству. Ir viskas. Čia taip maloniai prisiminėm idėjinius Lietuvos muziejininkus, kurie dėl užsieniečių ne tik po darbo pasiliks, bet dar ir ekspoziciją pakomentuos... Ech... Pigesnis bilietas tesuteikia galimybę pasivaikščioti po kiemą.
Ką gi, mažai ką pamatę, užsukam į vyno parduotuvėlę. Čia, kaip kitą dieną paaiškėjo Simferopolyje, vynai ne patys pigiausi, bet pardavėja sužavėjo. Turbūt retas kas sugebėtų su tokia meile pasakot apie vyną, kad beragaujant kiekviena rūšis galėjo pasirodyt pati pati skaniausia.
Siauromis gatvelėmis nuriedėjom ieškoti vietos nakvynei. Į kalnus. Dar paklausėm vietinių vaikinukų kelio. O šie prašneko visai kaip moteriškė apie vynus. Tik ir čiulba, kokia у них природа замечательная. Patriotai...
Gatvelių siaurumas toks, kad mašinoms prasilenkt būtų išties problematiška. Ir čia pat stačios uolos. Mažyčiai namukai, azijietiškų bruožų žmonės... Tyliu ritmu pulsuojantis jų gyvenimas, toks žavus ir toks tolimas mūsų kultūrai...
Kol nesutemo, iš toli dar pažvelgiam į tuščius ant kalno esančio uolų miesto langus.
Kalnų slėnyje tolumoje viauksint kojotams, švilpiant vabzdžiams gerdami vyną palydėjom paskutinį savo vakarą Kryme.
Giedrė
2001 09 20. Ketvirtadienis
Pakylam iš paskutinės nakvynės Kryme. Viskas. Pramogos baigėsi. Laukia mūsų gimtoji žemė. Iki šeštadienio vakaro reikia pervažiuoti Lenkiją, kad nesibaigtų draudimas. Bet prieš tai į Simferopolio turgų. O čia jau visi laksto, perka lauktuves ir panašu, jog niekam neberūpi būti punktualiems. Paskutinis pasispardymas.
Visgi pagaliau išvažiuojam. Išvados, padaryto kelionės metu:
1. net ir vos vos pradarius busiuko langelius, net ir laaabai didelis popierius (bet vertingas) visiškai naujas Krymo žemėlapis gali išplasnoti pro tą mažutį plyšelį toli toli, kur tik akys (nebe)mato. (Gerai, kad Pežas važiavo paskui, tai jo ekipažas tapo žemėlapio gaudytojais laukuose. Bet sėkmingai!)
2. Pakeliui galima nemokamai nusiplauti automobilį. Yra tokie žavūs įtaisai laukams laistyti. Tai gera vandens dozė kliūva ne tik keliui, bet ir juo važiuojančioms mašinoms (ir jose esantiems per atdarus langus). Tik reik turėti super daug kantrybės sukinėtis po ta srove. Kantrybės ir supratingumo taip pat gali būti pareikalauta ir iš pro šalį važiuojančių nieko nesuprantančių piliečių. :)
Pravažiuojam Chersoną. Sunku atsispirti paskutinėms pagundoms prisipirkti arbūzų ir paprikų. Juolab papigiai.
O pežiukas kuo toliau, tuo labiau grasina išpildysiąs pusiau rimtai, pusiau juokais Raimondo išsakytas prognozes, jog Lietuvos nepasieks. Tai vandens vis reikalauja varvina po truputį, tai duslintuvas pramuštas. O galų gale ėmė ir sustojo. Gerai, kad netoli miesto iki remonto tik keli km. Čia mums suteikiama šiokia tokia viltis, bet teks palaukti ryto. Taigi, miesto Mykolaev prieigose randame nakvynę prie kažkokio vandens. Pagal žemėlapį panašu į upės Južny Bug (Южный Буг) išplatėjimą. Iki tamsos žaidžiam kamuoliu. O vargšiukas Saulius serga. Guli Zimoj ir serga. Net be vakarienės.
O mes diskutuojam visokiom temom. Raimondas prisimena šlovingus jaunystės laikus, po to šnekos krypsta 3-jo Pasaulinio karo ir panašia linkme. Ir vis išnyra mintis: o kas bus, jei Pežui pompa kainuos brangiau, nei jis pats?. Na, bet rytas parodys. Labanakt.
Giedrė
2001 09 21. Penktadienis
Išmiegojom kaip ponai. Naktis tokia šilta, palyginus su kalnais. O dar Zimoje. Ir niekas nekėlė primygtinai anksti. Tiek nekėlė, kad pabudę dar Zimoje kortomis pliekėm. Sulaukę kokių pusės devynių Raimondas, Edas ir Saulius išvažiavo pas Pežą. O mes turime gerą laiką. Valgom, rūkom, žaidžiam, Rita ir aš dar išsimaudom (prausiamės :)). Ir vis neskubėdami, ramiai. Čia atvažiuoja Raimondas ir sako, ponai, nekas. Sugalvokit jau dabar, ką galit palikt su Pežiuku. Namo jam parvykti nebelemta. Ką gi, prie dirbtuvių, ant pievutės padarėm tikrą kermošių. Visą mūsų turtą teko iškraut ir perkainot. Na, galiausiai, kažkokiais būdais sutalpinę vis dar daug daiktų ir 10 žmogeliukų, pajudėjom. Busiukas perkrautas. Stabdžiams visai liūdna. Kaladėlės nusitrynę. Bet judam. Kažkur pakeliui dar sustojam barščių. Čia palei gatvę bręsta graikiški riešutai... Vis tik liūdna. Paliekam šiltą klimatą.
Vakaras. Visi pavargę, bet miegot nelabai yra kaip maža vietos. O gale, ant daiktų, sėdi mūsų mažieji Aidas, Edas ir Miša. Tai jiems vis tenka slėptis, kai tik pro mentus važiuojam. Dar sumokam baudelę už lenkimą ant tilto ir dar per ištisinę liniją. Nesmagiai čia išėjo: priešais vos velkas maskviakas su priekaba, o kelias tuščias, tik kažkur tolumoje raudonas žiguliukas. Staiga pastarasis ima važinėt zigzagais! Iššoka mentai ir stabdo... Bet Raimondas nebūtų Raimondas vis tiek 10gvn nusiderėjo. :) Tiesa, reiktų pridurti, kad baudos, lyginant su lietuviškomis, čia visgi juokingos šioji buvo jau didelė 30 gvn...
Na, o naktį dar vienas susitikimas su mentais. Tik šįsyk laimingai pasibaigęs. Vienintelis nuostolis mentui po kojom sudužęs paskutinis kečiupo stiklainiukas. Tiesą sakant, aš tuomet pusiau miegojau, bet sustabdymas ir žodžiai įstrigo mano pusiau sapne. Darius vairavo ir buvo paprašytas dokumentų. O kur jie, žinojo tik gale miegojęs Raimondas ir buvo priverstas išlįsti. Tuomet mentas norėjo pasirodyti gudrus :) . Klausia, kiek ten jūsų salone. Mes naiviai rėkiam: Aštuoni!. Sako, atidarykit duris. O mes neatsidaro. O jos juk tikrai buvo sulūžę ir iš vidaus neatsidarinėjo... Aidas buvo apdengtas viskuo, kuo tik įmanoma. Mane irgi užklojo ir ant manęs pasodino Mišą. Šiaip ne taip durys buvo atidarytos. (Čia tas kečiupas ir nusprendė sprukti terkšt!) Mentas kyštelėjo ranką vidun ir pačiupo Aido koją. O mes rėkiam: Вещи, вещи!! Весде вещи!. Na, dar pabarė, jog ant galinės sėdynės ne trise, o keturiese sėdim (nors buvom penkiese) ir kažkodėl pagailėjo ir nebaudė :)
O toliau naktis nepastebimai persirito į kitą parą.
2001 09 22. Šeštadienis
Pamenu, jog dėl nežinia kodėl užtepliotų rodyklių vėlgi nugrybavom (šįsyk nedaug tik kokius 20km į vieną pusę) link Lucko. Bet klaida buvo laiku pastebėta, tad liaudis ramiai snaudė nieko neįtardama.
Rytas mus pasitiko Ukrainos-Lenkijos pasienyje. Sakė, kad stovėjome kokią valandą. Neprisimenu. Miegojau. Negyvai smigau. Tik rėkia kažkas: Giedre, kelkis, paskus tikrina! Kas tikrina? Kokius pasus? Kam? Jau? Taip greitai?
Žinau, jog Edui teko pasistengti, pasitelkti visą savo gražbylystę ir apiforminti mus kaip sportininkus. Ukrainą palikom kaip спелеологи парашутисты аквалангисты. Ir sumokėjom mažesnį ekologinį mokestį :) .
O lenkai nusprendė pažiūrėti, ką gi mes turim. Čia jie išvydo tokį pat kermošių, kaip ir dirbtuvių darbuotojai, tik sąmoningai žymiai netvarkingesnį, chaotiškesnį. Virvės, apraišos ir visas kitas nepaliktas murzinas turtas ant viršaus. Po vieną nešiojam paklotukus, kraunam, dėliojam... Muitininkas prieiti nesiskubina. Pirmiau patikrina keletą mašinų, stovėjusių už mūsų. O mes vis galvojam, kaip čia su tuo mūsų kontrabandiniu vynu bus juk visi jo turim, tik vieni daugiau, kiti mažiau. Staiga tas muitininkas priėjo ir bedė pirštu būtent į mano kuprinę. Trumpam aptirpau. Vis tik pora butelaičių yra. Ir daiktų ne per daugiausia. Bet kadangi jis nebuvo labai atkaklus, tai viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo sėkmingai :)
O Lenkijos keliai maloniai džiugina kokybe (nors šiaip jau yra keikiami :) ). Pakeliui švarūs, tvarkingi kaimeliai. Artėjame prie namų. Jie jau pradeda atrodyti visai realūs ir ima traukti. Pagaliau pasienis. Lietuva! Nusiteikėm ilgiems kratymams, bet jų nebuvo. Tik ilgas pasų tikrinimas. Mat jie ten naują programinę įrangą susiinstaliavo viduje jaučiamas šioks toks pasimetimas :) . Va, nauja atrakcija! Reikia vis pavažiuoti keletą metrų. Raimondas laksto su pasais, o busiukas ir taip sunkiai užsiveda, tad mūsų vyrai jį nusprendė pastumti, o mes, likę viduje, nu dūšios palinguoti į taktą. Fūristams tas vaizdelis, matomas pro abejas atdaras duris, pasirodė ypač smagus :)) O ir mes iš vietos pakrutėjom! :)
Na, pagaliau įvažiuojam į Lietuvą. Šalta. Apsiniaukę. Visgi kiekviena valanda namo prilygo dienai rudeniop. Įvažiuojame į Edo miestą Marijampolę. Kone ekskursija apie vietines įžymybes cukraus fabriką ir koloniją. Na, ir Kauno link. Tariamės 19.00 20.00 susitikt Levintoj. Raimondas kiekvieną pristato į namus. Spaudžiu visiems dešinę atsisveikindama. Iki susitikimo po savaitės, per uždarymą Nidoje.
Giedrė
|
|
