Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 1998    
 
 

Tian Šanis

Laikas: 1998.08.08- 1998.08.29
Vieta: Tian Šanis
Dalyviai: Gvidas Kovėra - vadas
Linas - remontininkas
Kazys
Laurynas Vaitkevičius - finansinikas
Petras Pietaris
Edita - medikė
Eglė Merkytė
Jurga Paulauskaitė - žolininkė
Romena Puikytė - čiombė

1 diena (98.08.08)

Nežinau, tikrai nežinau, nes nebuvau. Girdėjau, skaičiau, klausiausi. Tūkstančius pasakojimų, minčių, taisyklių. Kaip kovojo tarp gyvybės ir mirties, kaip keikė visus ir viską ir kitąkart vėl važiavo į kalnus, kaip įkrito į plyšį, kaip pasijuto nežemiška būtybe arti žvaigždžių, kaip į ledą sušalo batai, kaip pamiršo visą kasdienybę, kaip kaleno dantimis iš šalčio ir bado, kaip dingo kalnuose, kaip norėjo vis grįžti atgal. Gal iš tiesų taip ir yra ? O gal kitaip ?..
“JEIGU ŽINAI KODĖL MYLI, VADINASI TAI NETIKRA. TAIP IR SU KALNAIS. KODĖL KOPI ? NEŽINAI ...” (R. Kripaitytė)
Iš devynių - keturi pirmą kartą. Į kalnus kops. Paguoda. Kad ne viena. Reikia striukės, reikia kelnių, batų ... Kaip, kur, kas ?.. Kuprinė atsiranda tik paskutinį vakarą. Ką imti ir ko ne ? Kur gauti tą, o kur aną ? Visuomet pritrūksta vienos nakties. Ir bachilamas pasiūti.
Stotis ... Išlydėtojų daugiau nei keliautojų. Visi su siurprizais. Kažin kas ten ? Dar viena naujovė iš kalniečių gyvenimo.
O širdelė plaka. Kai kam - juokinga.
Pirmyn ! Vilnius. Paskutiniai apsirūpinimai. Duona, kryžiažodžiai (kokiais tai eruditais patapsim !)
Kas po išleistuvių - miegas nuostabiausias, o kiti - vartosi plackartiniuose gultuose, įsivaizduodami pūkų patalus. Deja ... “Pūkuotės” tik kuprinėse.
Maskva. Pirmoji treniruotė su kuprinėmis. Laiptais - aukštyn - žemyn. Bendri pusryčiai (firminės salotos : kopūstas, pomidorai, agurkai) su gimnazistais. Ir visa diena didžiosios šalies sostinėje. Valio !
Geriausius vibramus gamina eksperimentinis “Sportinės avalynės fabrikas” (kažkas panašaus). “Iz vsego Sojuza priezdžajut”.
RAUDONOJI AIKŠTĖ ! Kaip “telike”. Ir Kremlius, iš kurio vadai mojuodavo, ir laikrodis iš Naujųjų metų atviruko ir soboro varpai (žurnalistams nemokamai, kt ~ 7 lt.). Didysis vadas penktadieniais atostogauja (šiaip priima iki 1300). O šiandien “Arbate” sau gurkšnojo alutį, po pažastimi pasikišęs “Iskra”. Tikrų tikriausias. Už nuotrauką prašė 15 rb. O kur tautų brolybė, o kur “viską įdarbininkų rankas” ? Tiek to.
Nemokami tualetai tik McDonalde (arba IC Lenine). Šiaip 2 rub.
Autotransporto kiekis, eismas nesvietiškas. Bet įmanoma panardyti tarp be perstojo važiuojančių penkių automobilių eilių. Ten, prie Kremliaus. Jau toliau palei tą mūrinę sieną nebebuvo kantrybės kulniuoti.
Žarna žarną rijo nuo alkio. Gal hot dogą? Dvigubai mažesni nei Lietuvoj (3 rub.). Kur dingo Maskvos gigantiškumas ? Paminklai, cerkvės gigantiškų dydžių. O šalia - mažutė medinė cerkvė (-ytė).
Metro pinigų mėtyti neverta. Su vienu žetonu laisvai praeina du, o su pastangom - trys.
Ir dar. Niekur neradom saulėgrąžų. Gal jau nebe nacionalinis užkandis.
O požeminėse perėjose - jaunos moterys su kūdikiais ant rankų. Motina stumia vos palipantį pyplį praeivio link. Mažylis iššiepia savo bedantę burnytę. Ėjusysis pražingsniuoja dideliais žingsniais. Kuo greičiau iš smarvės, purvo ir tamsos. O kūdikiui nė motais. Ir jokių ašarų.
Tokia Maskva per pusdienį. Vakarėja. Leidžiasi saulė. Sako smagu Arbate. Ir gatvės muzikantai.
Bet reikia į budėjimą (kaip pionierių stovykloj. Gerai būdavo). Ir vėl firminės salotos.
Per garsiakalbį : “Poezd Biškek - Moskva stoit na 4 puti”.
Pirmyn, draugai !

Eglė

2 diena, apie šeštadienį (98.08.08)

Gyvenam pagal mūsų “griežto” vado nurodymus : miegam kiek galima ilgiau, valgom du kartus per dieną, ir šiandien reikia viską susisverti. Taip ir darėm, nejau dar traukinyje pradėsi anarchiją skleisti. Kiekvienas ėjo pas Romeną, kur kiekvieną gramą suskaičiuodavo. O ji tikra čiombė pasijuto (nebūtų Puikytė) : įsakinėti pradėjo visiems.
Antroje dienos pusėje prasidėjo įnirtinga kova su vietinėm “pliauskom” dėl vietos. Rezultatas neblogas : gultuose miegam po vieną. Vakare, prieš miegą, neblogai su Gvidu papošlinam, riebių anekdotų paskaldom. Keletą, kurie praėjo moralinę cenzūrą, visai tautai (t.y. 9 litovcams) paskelbėm. Ir galiausiai sunerviję visą vagoną (čia Andrikienės laiko nepripažįstą) nusprendėme ... dar panervinti.
Petras
P.S. Ką tik esu apšauktas “nemeckim turistom”
3 diena, Sekmadienis (98.08.09)
Nepavyko sekmą dieną švęsti, net taip šventą reikalą atliekant - miegant.
Mineralka, kola, - miegu - pivo, limonad, - dar bandau miegoti, ryba noski,- jau neįmanoma miegoti.
Pusryčiai - nieko ypatingo (nei daug, nei labai skanu).
Vienas skyrius siuva, kitame atstovas gamina bachilus, dar vienas atstovas kryžiažodžius sprendžia, dar kiti akis varto ir nieko neveikia.
Oras gerėja, t.y. šiltėja, vėliau tampa karštu.
Miuslis - nei tai pietūs, nei pavakariai, susierzinimas kažkoks.
Nebaigtas tūkstantis ir didėjantis prakaito kiekis padeda sulaukti vakarienės.
Tiesa vaizdas pro langą įkvepiantis: lygu, lygu ir stulpai tarp vargingų namelių.
Nervingai ieškoma vieta nusiplauti prakaitą. Čia palydovas pasiūlo “dušą įrengtą - tualete”. Ir prausias visa Lietuva. Tiksliau mes 8 Lietuvos atstovai. Duodami blogą pavyzdį vietiniams vaikščiodami apsinuoginę iki pusės.
Daug anekdotų šiaip blevyzgų miego reikalus nustūmė į vėlų vakarą. O jiems išsimaudžius kalbos padvigubėja.
P.S. Važiuojame arbūzų pramonės rajonais (Editos išmislas). O ką daugiau čia veikia žmonės.

Gvidas

4 diena, ir štai išaušo ... Pirmadienis (1998.08.10)

Paskutinė kelionės (traukiniu) diena. Apačioje Edita su Laurynu šurmuliuoja. Jau gerokai įdienoję, nors Lietuvoje dar tik 5 val. Ryto. Apie 6 val. Išbėgame pasiganyti. Niekaip nepavyksta nusiderėti vieną didelę dynę, todėl imu ir už tą pačią kainą (5 rb.) nuperku dvi mažesnes ir arbūzą. Tuo metu mano žadintuvas, paliktas traukinyje prižadina Gvidą. Po mankštos smegenims ir pusryčių, kurių niekas nenori, “padarome” arbūzą ir dynią. Bet argi mums gali būti gana? Aryze už 6 rb. Paėmėm 4 arbūzus, o kadangi pardavėja delsė išmokėti grąžą, paėmėme dar 1-ą dykai. Niekas to ir nepastebėjo, nors lietuviškai šaukėme, kad vagiame arbūzą. Papildėme ir dynių atsargas. Tikėkime, kad dar ir Kaziui liks. Po to pasidarėme azijietišką pirtį. Vėliau vartėm paveiksliukus ir varinėjom šnekas apie kulinariją. Mudu su Gvidu vienbalsiai pareiškėme, kad keliai per skrandį į mūsų širdis uždaryti. Todėl merginoms mus papirkti gan sunku. Vienintelis dalykas, ko nemoku aš - mezgimas virbalais, bet ir šito galima išmokti. No, o vaikų gimdymas - tai tik mokslo pažangos ir laiko klausimas. Visiškas fiasko feministėms.
Šiek tiek atslūgus karščiui, atsirado apetitas. Buvo nutarta pirmiau užkąsti mėsa, o dynią pasilikti desertui.
Vakare mūsų kamarėlė greitai išlūžo. Tik aš niekaip negalėjau užmigti. Už sienos netilo krizenimas, todėl patraukiau pas kaimynus. Šiek tiek pakreizėję nutarėme padėlioti paveikslėlius, bet tuoj atėjo mūsų palydovas. Daug jis mums visko pripasakojo. Apibendrinimas galėtų būti toks : tiek Kirgizijoj, tiek Kazachstane pinigai yra aukščiausias įstatymas.
Po ilgokai užtrukusio pokalbio aš nuėjau miegoti. Už sienos šurmulys nesiliovė. Lyg tyčia pasitaikė kažkokia stotelė. Paskui mergas iššokau ir aš. Žiū, ir Laurynas atsikėlęs. Pakreizėjom apie sidabrines žvaigždutes, pakalbėjom ir miegot. Pagaliau Linas užmigo.

Linas

5 diena, antradienis (98.08.11)

Jį buvom “priversti” pradėti labai anksti 130 val. (Maskvos laiku). Susidėję visą neįkainojamą turtą apleidome Biškeko traukinį. Išsvajotų kalnų sostinėje buvo ~ 3 val. Ryto, tamsu ir šilta. Tikėjausi pamatyti didelę geležinkelio stotį pilną murzinų suodžių, apsikrovusių arbūzais ir dyniomis, tačiau buvo tuščia ir švaru. Tik spėjsu “užimti” kampą prisistatė kirkizų “burtininkas”, kuris nuo kiekvieno nupešė po 4$ ir pasiplovė. Susimetus “skladkę” Linas su Petru nupirko bilietus atgal į Maskvą. Gvidas išvažiavo pasitikti Kazio, o mus paliko alkanus laukti ir “kentėti”. Iš bado Eglė prisizvygė bandelių, tačiau nepamirškim - Linas geraširdis (!), jis nupirko ne tik bandelių, bet ir kipiatoko. Tai nuostabu ! Ilgai laukėme sugrįžtančio Gvido. Skrandžiai grojo rytinį maršą. Laukėme. Pagaliau pasirodė ir jo didenybė - vadas, vienas be Kazio. Jiems nepasisekė susitikti, o mes gavom leidimą pusryčiauti. Valio !!!
Kuprinės ant pečių, visi pajudėjome iš geležinkelio . Bet, … tik spėjus išeiti prisistatė didysis tovariščius milicininkas. Nusivedė į kiosk-kontorą kurioje atskleidė savo neeilinius gabumus. Biškekas turi ne tik universitetą, protingus žmones, bet ir milicininkus (!).
Nuo pirmų žygio akimirkų prasidėjo traumos. Skaudžiai, nepamatęs akmens, griuvo Laurynas. Nusibalnojo kojas ir alkūnę. Žmonės sako - taip grūdinasi aliuminis. Neatlaikiusi troleibuso “apkrovų” užkraujavo Romena, teko daryti kamštukus. Kamštukai tai niekis, bet grupė neteko vienos skylutės. 78 maršruto suodžius su auksinukais pasirašė nuvežti iki mineralinių vandenų. Kelias buvo ne itin ilgas, tačiau “busas” užkaito keletą kartų. Susimokėję ekologinį mokestį buvome įleisti į kalnus ! Važiuojant priekalnės palaipsniui augo, didėjo, viskas aplinkui stulbino, norėjosi aikčioti, tačiau šalia sėdintys aptyrę kalniečiai vis ramino - tai dar ne viskas, tai dar nėra gražu. “Įlindom” į kalnus, statūs šlaitai nukloti žalio barchato pievomis, apaugę žaliomis kadagių žvakėmis, nesustojanti ūžti kalnų upė tiesiog vedė iš proto norėjosi šaukti, rėkti ir šokinėti - aš kalnuose !!!
Alamedino ir Ačiktašo santakoje pasidarėm stovyklą. Vakarienei valgėm ryžių košę su uogiene, desertui buvo didžiulė dynia, kurios nesugebėjom devyniese suraityti. Po vakarienės prasidėjo eilinis kuprinių kraustymas ir dainų vakaras. Dainą “Liks raudoni guzikai” sudainavo Kazys ir Gvidas. Tiesa, buvo iškilusi didžiulė problema, kam su kuo miegoti. Iš vyrų pusės susilaukėm pačių įvairiausių pasiūlymų . . . kiekvienas siūlė savo miegmaišius, nes jie patys šilčiausi. Tik nebūk naivus ir pagalvok kas slypi po šiais žodžiais ?! Šiai dienai tiek. Iki malonaus.

Edita

6 diena, trečiadienis (98.08.12)

Naktis. Prasidėjo didysis sugulimas. Iš pradžių sugulė visi ant nugarų. Kiek pagulėję sumastė, kad jiem per mažai vietos ir apeliuodami į mano sąžinę ir per didelius gabaritus privertė atsigulti ant šono. Kažkodėl vietos dar sumažėjo. Ir kuo toliau tuo blogiau. Žodžiu rezultatas nekoks : nė vienas gerai neišsimiegojo; vienam per šalta, kitam per karšta, kitam šonus spaudžia, Petras iš viso pasidėjo maišelį po galvą, kuris visą naktį traškėjo.
Kad ir kaip bebūtų gaila reikia keltis ir eiti valgyt. Budintieji Petras ir Eglė kėlėsi visa valanda anksčiau. Ir pagamino makarų su pašvinkusia mėsa, prie kurios mūsų gailestingoji - žiaurioji čiombė išskyrė po šaukštą pomidorų padažo. Buvo užbaigtas paskutinis dynios kampelis. Prasidėjo ruošimasis užmetimui. Jie išeina, mes atidarysim moterų pliažą. Bet vis tik mūsų vadas sąžinės neturi. Paliko Petrą atseit mus saugot. Ir išėjo Vadas Kazys Linas ir Laurynas į užmetimą. Vargšas Petras jis vienas mes keturios. Ką ten besugaudysi. Jo džiaugsmui jie sugrįžo (po 3 h). Ir iš karto su priekaištais arbata nevirta valgyt nėra ko, peilį reikia turėti ir iš viso kas čia per . . . Bet viskas pasibaigė kol kas gerai visi sotūs ir laimingi su palengvėjusiom kuprinėm išlėkė į kalnus. Taip belėkdami pribėgom upelį iš vienos pusės uolos iš kitos krūmai, o per upelį pereit tai reikia, prasidėjo atrakcijos, kas per viršų krūmo, kas per apačią lipa visi kaip kas išmano. Šiaip ne taip perlipom ir išvydom prieš akis tokį skardį . . . Teko naudotis ne tik ledkirčiais bet ir nagais ir visom kitom galūnėm. Karts nuo karto pasigirsdavo Aaakmuooo. Lygtai užlipom visi. Kiek paėjus moreninis šlaitas žemyn. Teko priverstinai naudotis ledkirčiais. . . Nusileidom vėl upelis. Kita pusė upelio. Einam einam per krūmus per akmenis. Pirmi ėję išbaidė ~ bites ~ vapsvas (kas ten bovo neaišku, bet kanda tai skaudžiai) nukentėjo Laurynas ir aš. Einam einam per krūmus per akmenis prieinam upelį ir vėl į kitą pusę ir taip į viršų į viršų. Akmenys, krūmai žolė prieš nosį siauro takelio akmenys pertrauka ir vėl akmenys krūmai žolė. Ir taip iki tol kol krūmų nebeliko akmenys, žolė, akmenys, žolė, akmenys, žolė pertrauka akmenys žolė . . . ir taip iki nakvynės vietos vakarienei kisielius su žaliais juodais serbentais svarainiais obuoliais ir razinom (toks vienas iš geresnių dalykų, kurių jau nėra) avižinių dribsnių košė su 3 razinom. Na, bet mes ne kiaulės viską ėdam. Galų gale sulindom į palapinę atseit miegosim. Taip ir prasitampėm visą naktį iki 2 Lietuvos laiku. O paskui krito visi kaip trūpai (Petro žargonas)

Jurga

7 diena, ketvirtadienis (98.08.13)

Atsikėliau anksti - 530 vietos laiku, nes su Jurga turėjome budėti. Abu primusai streikavo, todėl pusryčiai buvo gaminami pusantros valandos. Prieš aštuonias visi pradėjo ristis iš palapinių ir 8.36 jau buvom “trasoj”. Kelionė į viršų buvo sunki. Tiesa, nereikėjo kilnotis per upę ir ropoti stačiais šlaitais, tačiau pakilimas buvo nemenkas - vien statūs nuobirynai. Po kokių trijų - keturių valandų pamatėm perėją “Čiortovyj palėc”. Iki nakvynės vietos dar laukė ilgas kelias, nors perėja atrodė visai čia pat. Taigi : aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn, per moreną. Ir pagaliau nakvynės vieta - kažkieno anksčiau išlyginta ir apstatyta akmenimis nuo vėjo aikštelė. Taigi mes ten buvom po pietų ir dar visas pusdienis buvo skirtas poilsiui ir visi sugulė ant saulės, kaip driežai.
Vėliau Kazys užlipo ant vienos perėjos, o Linas ant kitos. Grįžę sakė, kad vaizdai buvo labai gražūs.
Netrukus buvo ir vakarienė. Budėjo Gvidas su Edita. Valgėm makaronų sriubą ir kisielių. Buvo labai skanu. Kai kas neprivalgė, kai kas persivalgė, kai kam sustojo skrandis, bet šiaip tai viskas buvo labai gerai ir aplinka - snieguotos viršūnės - labai graži.
P.S. Raštas negražus, nes guliu pusiau “užsilenkęs” ir įkopęs į pirmąją savo perėją, bet tiek to - apie tai kas nors kitas parašys. Tai tiek.

Laurynas

8 diena, penktadienis (98.08.14)

Tai va. Pajudėjome apie 8 val. Ir stūmėmės po truputį arčiau perėjos. Pirmosios šio žygio perėjos. Kai kam tai apskritai pirmojo perėja. Pavadinimas geras - Čiortojoj Palec. Gerai, kad vakar į ją nelipome (vakar buvo 13 -oji). Neaišku, kuo visai tai būtų baigęsi. Užlipome per kokias tai kelias valandas. Kai kam truputį pagalbos prireikė. Bet nieko, įlipom. Čia suvalgėme ledus. Ir tada prasidėjo naujokų krikštas. Iš pradžių jie buvo surišti virvėmis ir reikėjo keliais apsukti ratuką per akmenis. Jiems tai visai patiko. Tiesa naujokai - nekrikštai, tai Eglė, Laurynas, Jurga ir Edita. Po ratuko jiems reikėjo bučiuoti kerzaką, ledkirtį ir dar už maikono gaudavo po ledo gabalą.
Visa ta atrakcija patiko ir mums ir jiems, nu tiems fuksams. Jie dar priesaiką turėjo priimti. Kartojo Gvido tariamus žodžius.
Geras buvo, kai sustojome papietauti, o po to truputį dar paėjome. Ir tada . . . ir tada . . ., tiesiai kur mes ėjome nudardėjo akmenys. . . tokios spintukės. Gerai, kad prieš pietus sugalvojome dar truputį paeiti. Aišku gražu buvo pažiūrėti. . .
Šiaip tai per dieną ėjome nemažai. Visokiais riedančiais akmenim, kai kur nedideliais sniegynais. Nusikalėm neblogai, bet šiaip tai nieko visai. Tik vakare jau truputį šalčiau buvo.
Dienos sentencija : Linui paleido vidurius, o Petrui dingo viduriai.

Romena

9 diena, šeštadienis (98.08.15)

Naktį truputį miegojau. Pabudau. Vėl skauda galvą. Vartausi lyg propeleris. Sėduosi. Vėl guluosi. Visaip trinu galvą. Bet geriau nesidaro. Apsirengiu ir apgraibom ieškau vaistinėlės. Randu, bet vaistų, kurių man reikia - nerandu. Keliu Editą. Išgeriu dozę ir laukiu - kol praeis. Taip - procedūrinis dirba ir naktį. Toliau miegojau kaip kūdikėlis. Va tik ryte Linas kviečia valgyti. O taip norisi pamiegoti.
Rytas šaltokas. Bet giedras. Šalia visu grožiu spindi perėja “Sacharnaja golova” : Graži, bet dar ne mūsų pajėgoms. Pavalgom neišvirusių ryžių. Dauguma jų nevalgo ir suverčia į Gvido katiliuką. O šis juos švysteli kažkur po akmenim. Susikraunam daiktus (labai ilgai kraunam) ir kylam į perėją “Burevestnik” (1B). Vien tik nuobirynas. Užkylam greit. Čia vėl ledai, bendra fotkė. Ir pirmą kart asilas! Atlikom visas pareigas ir žemyn. Iš pradžių nuobirynu, vėliau ledynu. Paskui vėl nuobirynu. Ir daug daug. Daugumai nuobirynais greitai leistis dar neišeina. Tad tenka vis laukti. O aplink kaupiasi debesys ir gąsdina mus. Ir iš tikro jei gali pradėt lyti - tai ir pradeda. Visi lenda į įvairiausio tipo prezervatyvinius elementus. Tipo padės. Lekiam žemyn. Ką ten lekiam : einam kaip nuo Kauko laiptų į Laisvės alėją pasivaikščiodami. Tolumoj žydruoja (ne mėlynuoja) ežeriukas. Vienbalsiai nutarta pietauti ten. (t.y. vienu Gvido balsu). Na mes jau ir prie ežero. Na nors ne taip jau iškart. Vėl tie prakeikti nuobirynai. Pietūs prie stalo. Bet ir lietus nesnaudžia. Tenka traukti tentą ir valgyti šiltnamyje. Paėdam. Per pirmą pasitaikiusią progą susikraunam daiktus ir vėl žemyn, link upės. Apačioj gražu. Bet ta apačia, oi kaip žemai. O dar ir nuobirynas. Čia leistis jau įdomiau. Tvarkingai leidžiam akmenis vieni ant kitų. Gvidas sako : - Ne! Ir išrikiuoja visus vorele (prieš tai pamokęs). Na, bet leistis vis tiek smagu. Va tik batų gaila. Skauda jiems.
O štai ir upė : graži iš viršaus, graži ir apačioj. Ir šiaip gražu. Ir akyse visiem prašviesėjo nusileidus nuo to nelaimingo nuobiryno. Dar paeinam ir stojam pievelėje. Čia mes ir gyvensim. O toliau laukia ta pati rutina, kuri pasibaigia - vakarienė.
Bet viskas gerai būti negali. Aplink šlaistosi visokie vėjai, kurie prineša kažko panašaus į debesis. O tie savo ruožtu retsykiais pakrapija ant mūsų. Tai ir yra blogis (jei kas nors nesuprato).
Bet diena tuo dar nesibaigia. Pas mus palapinėje vėl atsidaro procedūrinis. Laukiamasis jau pilnas klipatų. Ir ko tik čia nepamatysi ? A, na nebent dar niekas negimdė.

Kazys

10 diena, sekmadienis (98.08.16)

Poilsio diena. Iš tiesų, iš pat ryto (ir ištisą naktį) pliaupia lietus. Lauke - balta. Balta, balta, ko dairais ? Tik ne nuo sniego, o nuo tų baltų debesų, nešančių lietų. Lyja. Tai gal nedarom pusryčių ?! Kur tau !.. Visi išbadėję. Ir vėl lyja. Atgal į palapines. Šlapia. Šlykščiai.. Vieni miega. Kiti … ?! Medikė jau pati lanko “klipatas” (anot Kazio). Pietūs. Lyg ir pabodo tupinėti ir žiovauti vienoj vietoj. “Varom”! Laukais, pievom, upėm. Kažkam “stadionais”. Kalnų ožiai, karvės, piemenys, džigitas, biškekiečiai (gerai skamba)(kurie neranda kelio). Ir mes klaidžiojam. Pagaliau, nakvynė. Ir pilnas dangus žvaigždžių. Kazys pirmąkart budi. Tik šast ir viskas. Vakarienė yra. Pavyzdys !Mokykitės. Kazys nusprendė būti geras. Ir Romeną nuo erelio žadėjo išgelbėti. Kas dar ? A, gi Petro gimtadienis. Skani želė buvo. Dovaną gavo gerą - ragą. Kol kas tik vieną ! Bet apsidžiaugė. O rastas ragas beš…. Tad dairykitės.

Eglė

11 diena, pirmadienis (98.08.17)

Kazys budi. Taip pradėjo diena. Jubiliatas Petras kaip visada paskutinis kraunas žaislus. Daug žaislų ar greitis mažas.
Lipam kopiam ropščiamės nuobirynais į perėją Pravda 1B 4200. Bet iki viršaus didžiuliai nuobirynų laukai dar didelis didelis stadionas sniego. Eglutė nuleido šakas Jurga sparnus ir taip negreitai slenka viršun.
Nieko sunkaus ar ypatingo. 12.00 mes jau perėjoje. Eglės šakos nekyla Jurgos sparnai vis pakirpti.
Vaizdai įvairūs, gražūs. O jau leistis leistis. . . Tiksliau vibramus plėšti yra kur. Labai jau bjaurus nusileidimas.
Apačioje ežerai du kreminės spalvos ir vienas vakarietiškai žydras. Čia ir apsistojome (labai jau nieko vietelė).
Man gerai man proto trūksta ! Ir sušokame, tiesa labai labai trumpam į žydrąsias bangas. Išbėgti reikia labai greitai ir ilgai nesustojant.
Krapštomės kapstomės ruošiamės vakarieniauti.
Maisto buvo daug įvairaus. Ilgai sunkiai naikinome maisto atsargas.
Vakarui tapus šiltam, nuo maisto kiekio ar vėjo dingimo, sėdėjom prie vandens telkinio. Žvaigždžių vis daugėja.

Gvidas

12 diena, antradienis (98.08.18)

Šiandien turėtų būti poilsio diena. Kaip maloniai tai skamba.
Pavalgėme pusryčius, be košės (tai juk neįprasta ! ). Pasileidome žemyn. Žemyn ir žemyn. Net užpyp . . . . Galiausiai nusileidome iki planuotos vietos.
Tada sulakstėme (tiesiogine to žodžio prasme) atsinešti užmetimo. O kiek maisto, kur tiek panešime, suvalgysime ir ar užteks tualetinio popieriaus ?
Čia mus dar nelipia (???) trumpalaikiai lietūs. Po pirmojo labai ilgai burbuliavo Kazys, nes nespėjo laiku pasistatyti palapinės.
Šiandien sutikome dvi turistų grupes. I - ąją Biškekiečių su maloniom “matroškom”, II - ąją iš Piterio, gan rimtai atrodančią su dar rimtesnėm moterim. (Pasirodo tai jų vadė !!!)
Vakare pasirodė keletas iš tų šauniųjų(?) su dalykiniu pasiūlymu : keisti cukrų į cigaretes. Kadangi cigarečių mes neturim, o cukraus mums nereikia, tai jie grįžo nieko nepešę.
Tai tiek.

Petras

13 diena, trečiadienis (98.08.19) Devinta žygio diena

Naktį Romena mane taip įspraudė į kampą, kad negalėjau net krustelėti. Todėl atsikėliau sugulėtu šonu. O Romenai nors kas smagiai pasirąžė, pasidžiaugė, kad puikiai išsimiegojo ir tiek.
Mes dar tik sėdome pusryčiauti, o mūsų draugai iš Piterio jau išdrožė forsuoti upės. Mes juos ten ir suradome. Po pusryčių Kazys pirmas išskubėjo į perkėlą ir, kaip paaiškėjo vėliau, paliko savo puodelį. Aš išėjau Kaziui iš paskos ir radau su Piterio chebra. Tuooj atskubėjo ir kiti mūsiškiai. Gavę sutikimą, pasinaudojome Peterburgiečių padarytu turėklu. Parodė lietuvaičiai klasę !
Tik Romena įmerkė uodegą. O taip ilgai džiovino savo kelnytes . . .
Toliau kilome. Iš pradžių be jokio tako, vėliau taku. Kažkokio stebuklo dėka mūsų nesulijo. Vos papietavus užėjo lietus, ir mes susikūrėme intymią aplinką. Pavartėme paveiksliukus ir vėl aukštyn. O štai ir Lietuva, t.y. Lietuvos perėja. Bus ką veikti.
Suradome stovyklavietę. Čia pat iš “kapo” kyšo lavono kojos. Kad ir mums taip nebūtų (mūsų mergoms), nutarėme lipti į perėją be kuprinių. Kazys nerimsta ir skaičiuoja dienas. Įsikūrėme stovykloje “Metalist”. Bent jau taip užrašyta ant uolos. Budime mes su Romena. Kol ji žiūri, kaip chebra žaidžia kortomis, aš supilu manus ir košė gaunasi su “guzais”. Tai jau antras mano, kaip kulinaro fiasko šiame žygyje. Na ir kas patikės, kad valgį gaminti aš tikrai moku.
O jau rajumas . . . Visi puolė kaip smakai - vos spėju dalinti košę, kakavą, džiūvėsius. Nuo stalo nušluojama viskas. Net Edita valgo lašinius ! Kai beveik viskas suvalgyta, aš irgi imu savo košę. O tada - miegoti, Oras neaiškus. Rytojus irgi. Saldžių sapnų.

Linas

14 diena, ketvirtadienis (98.08.20)

Lyja lietus. Nesuprantu, kaip Linas su Romena sugebėjo atsikelti per tokį orą ir pagaminti pusryčius.
Pavalgę vėl visi smagiai sulindome į palapines, vyrukai vartė paveikslėlius. Taip “turiningai” beleidžiant laiką, danguje atsirado mažytė prašvaistė, nustojo lietus. Nusprendėme eiti į “Lietuvos” perėją, visus daiktus palikome stovykloje, pasiėmėm tik tai kas būtiniausia (virvės, ledkirčiai, katės, apraišos ir siurprizas).
Perėja nuo stovyklos atrodė visai netoli, tačiau, kad prisitraukti prie jos reikėjo laiko. (Iš stovyklos pajudėjome 830 val.) Atėjus ant sniegyno Gvidas keletą kartų parspėjo merginas, kad dar ne vėlu grįžti atgal. Pradėjome keltis aukštyn. Belaukiant eilės prie pirmosios virvės, žengiau žingsnį žemys, kad galėčiau apsikeisti vietomis su Romena, tačiau viskas pasibaigė tuo, kad abi nučiuožėm žemyn. Po to be ledkirčių teko kabarotis į viršų.
Pirmoji virvė. Mano akimis žiūrint atrodo pakankamai statu, ledinis kalnas padengtas storoku sniego sluoksniu. Stebiu kaip lipa kiti, atrodo, visai nesudėtinga ir netgi nebaisu, tačiau po čiuožimo žemyn atsirado didesnis savisaugos jausmas. Pirmieji žingsniai aukštyn, nejučia kojos slysta . . . ir priverčia galvoti ką turi daryti.
Ir taip 11 virvių į viršų. Kol lipi sušyli, lauki eilės, kojos rankos atšąla. Po vienuoliktos virvės liko pereiti pripustytą “stadioną” ir statų pačios perėjos šlaitą. Nežinau kaip buvo kitiems, tačiau ši vieta buvo sunkiausia, nuo aukščio pradėjo spausti smegeninę, trūko deguonies.
Po ilgo ėjimo pusnimis koja į koją pasiekėm ir pačią “Lietuvos” perėją 1530. Užlipus visi skirtingai reiškė savo emocijas. Eglė voliojos ir mėtėsi iš sniego, Gvidas šaukė, Romena su Petru puolė fotografuotis. Nurimus didžiosioms emocijoms, valgėm siurprizą. O jis buvo tikrai karališkas - medus su saulėgrąžomis ir riešutais. Prieš tai visi jautė alkį, tačiau siurprizas viską numalšino. Sušokome “Asilą” ir leidomės žemyn. Leistis sniegu labai neįprasta, bet gerai . . . visur minkšta. Leidimasis virvėmis žemyn nebuvo toks sudėtingas, tačiau labai ilgai reikėjo laukti eilėje, dėl to visi sušalo.Pradėjo kilti balti it pienas debesys, pablogėjo matomumas. Kazys pra kartų nuslydo nuo kalno, išsinarino koją, tačiau niekam apie tai nesakė, mes sužinojome vėliau. Na, o aš nusileidusi nuo paskutinės virvės, turėjau likusią atkarpą įveikti ant užpakalio. Iš pradžių bijojau, bet reikėjo ryžtis . . . čiuožiau. Pusiaukelėje manęs laukė akmenys, posūkio neišėmiau . . . kojose skausmas - akyse tamsu. Dar vis čiuožiu. Pradėjau stabdytis su ledkirčiu. Mano dejones išgirdęs atskubėjo Gvidas. Protas veikė, bet su savimi nieko negalėjau padaryti, akyse temo, širdis makalavosi, lūpos tirpo. Šiaip taip po truputį nuleido nuo sniego. Na, o po to laukė ilga ir sunki kelionė į stovyklą per nuobirynus. Oras bjaurus, nei lietus, nei sniegas sninga, matomumas 100 m, tiesiog, “eik ir norėk”. Iš pradžių Gvidas nešė ant nugaros vienas, po to jam padėjo Petras.
Nesibaigiantys slidžių nuobirynų kalnai, slystančios kojos, ant pečių 67 kg + šlapi rūbai - lyg koks prakeikimas. Kur stovykla ?! Visai nieko nesimato. Išėjom prie žolyte apaugusių nuobirynų - tai geras ženklas. Čia pat ir upelis, kuris tikrai nuves prie ežero. Už gero pusvalandžio pasiekėm stovyklą. Chebrytė laukė su vakariene ir paklota “lova”. Koja bate buvo atšalusi ir suveržta. Persirengus ir šiek tiek atšilus jis pradėjo pūstis it balionas. Kas bus rytoj ? O gal geriau negalvoti . . . kojos nepakeisi. Labai gaila sugadinau visą žygį, jei galite, prašau man atleisti, tikrai ne iš blogos valios. O aš labai džiaugiuosi, kad esate tokie, kokie esate. Ačiū Jums !

Edita

15 diena, penktadienis (98.08.21)

Kėlėmės vėlai. Saulė jau buvo patekėjus. Žodžiu, kaip ir visada pavalgėm. Na, o po to ant kiekvieno akmens po drabužį, džiovykla pradėjo veikti. Vaizdas daugmaž toks visas plotas aplink palapines margas nuo drabužių ir šiaip visokio šlapio š. Išdžiovus, turintys fotoaparatus puolė fuckinti visokių barščių, akmenų ir šiaip peizažiukų. Neturintys šiaip bimbinėjo bandė pastatyti Editą ant kojų, kadangi ji nestovėjo pridarė ramentų iš ledkirčių ir t.t. Cirkas buvo aukštos klasės ir be pinigų. Atsigavus saulėj, susirinkom daiktus ir žemyn. Pakeliui susitikom Editą čiuožiančią ant užpakalio per akmenis. (Vieną kartą gerai nepavyko nučiuožti, tai dabar treniruojasi, kad nebūtų daugiau traumų). Mergos atlėkė į nakvynės vietą vos ne pirmos, puolė statyti palapines, vaizdas kai atėjau nei linksmas, nei graudus šiaip tai pasakius palapinė “stovėjo.” Maždaug po valandos ant tolimo kalno šlaito pasirodė “laidotuvių” procesija. Atkeliauja Edita. Kaip toj pasakoj nei dangum, nei žeme. Ta proga puolėm virti arbatą su kondensuotu pienu (košės su kirviu prototipas). O jie vis artėjo, kol priėjo akmenis, tada ir prasidėjo ten šokuoja žaliosios varlytės.
Vakare atšventėm Editos gimtadienį, ta proga buvo padarytas didelis, didelis tortas ir t.t. Ir aš ten buvau košę, tortą ėdžiau, kisielių gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.
Jurgita
(Tiesa buvau visai pamiršus pavakare prajojo du džigitai ir vaikinų džiaugsmui susitarė, kad grįždami rytoj jie paims Editą).
Tai tiek.

16 diena, šeštadienis (98.07.22)

Rytas ir vėl prasidėjo mano ir Jurgos budėjimu. Primusas iš pradžių labai ožiavosi, bet paskui veikė gerai. Košę išvirėm ant primusų, o arbatą (žolių) - ant laužo. Pavalgę pradėjom kelionę (reikėjo Editą nugabenti bent iki Alamedino). Gvidas paeiliui pradėjo nešti Editą ir savo kuprinę, o visi kiti nuėjo žemyn pasidėti kuprinę, o po to grįžti padėti Gvidui. Kelias nuobodus - judantys nugludinti akmenys. Aš, Linas ir Petras jau grįžinėjom padėti, kai įvyko stebuklas - pamatėm Editą parjojančią su džigitais ant arklių. Visi atsikvėpėm ir pasileidom atgal. Po to jau su kuprinėm nusileidom iki Alamedino, o Gvidas nubėgo paskui Editą. Mes visi likusieji po truputį irgi pajudėjom upe žemyn. Iš pradžių takelis tai atsirasdavo, tai dingdavo ir tekdavo eiti per didelius akmenis, tačiau toliau takelis buvo visai neblogas - per pievas ir panašiai. Iki pietų priėjom užmetimo vietą, tiktai kitoj upės pusėj, tačiau Gvido su Edita taip ir neradom, nors, pasak džigitų, jie vis už valandos kelio, o mes jau buvom ėję dvi valandas, todėl nusprendėm pietauti. Kol užvirė vanduo, iki pietų vietos atklibinksčiavo ir Kazys. Pietūs buvo neblogi - vartėmės pusantros valandos, išgėrėm arbatą, suvalgėm mano siurpraizą varškę. Gaų gale pajudėjom į priekį.
Priėjom upę ir per ją teko bristi. Kažkodėl visiem sukėlė juoką mano ir Lino bridimas. O bridom mes basom ir susikibę rankomis, kad srovė nenuneštų. Toliau ėjo gražus takelis ir mes visi, persikėlę ir perbridę per kelis upelius priėjom upę “Ačiktaš”, kur ir radom Editą su Gvidu. Taip mes atsidūrėm toje pačioje vietoje, kur ir pradėjome kilimą, tiktai kitoj “Alamedino” pusėj.
Netrukus vakarieniavom ir ėjom miegoti. Mes - aš, Gvidas, Kazys ir Edita - nusprendėm nestatyti palapinės ir miegoti po atviru žvaigždėtu dangum.
Tai tiek.

Laurynas

17 diena, sekmadienis (98.08.23)

Tikras sekmadienis. Mes ilsimės. Niekur neiname.
Atsikėlėme taip irgi kaip sekmadienį - nu ne šeštą valandą. Beldėme kortomis ir tingėjome malkų parsinešti pusryčiams. Gvidas ilgai zyzė, kad parneštume. Ir prašė, ir liepė. Paskui ėmėsi kitų priemonių - valgė riešutus, varškę, t.y. vakarykštį Laurio siurpraizą, kurio savo dalį jau buvome suvalgę. Bet mes nepasidavėme ir malkų nenešėme. Ir toliau lošėme kortomis.
Jau kažkur apie vidurdienį Gvidas griežtai nurodė parnešti malkas. Mes taip ir padarėme. Ir buvo pusryčiai, apie 12 val. Dieną kiek nulijo, su griaustiniu, žaibais. Todėl tie, kurie miegojo naktį ne palatkėje, turėjo ją pasistatyti.
Tai va, maistiakas baigiasi. Visi nuo ryto iki vakaro kliedėja apie valgį - kepsnius, salotas, cepelinus, lepioškas ir t.t. Visi kaip pamišę pešasi dėl kasnelio lašinio ar džiovintos duonos. O ką man, kaip čiombei daryti ? Iš kur gi aš ištrauksiu daugiau maisto. Tik spėja pavalgyti ir vėl zyzia apie maistą, tipo čiombė bloga, kad nėra ko ėsti.
Ir taip visą dieną : kortos - valgymas; valgymas - kortos; dar kartais bombonkos.
Tiesa, dieną, kai ėjau per žaibus ir griaustinį galvą plauti, ne kurie asmenys palinkėjo kad mane nutrenktų. Tipo tada galėtų prisivalgyti.
Bet maistiakas jau baigiasi, ir mano, kaip čiombės, valandos suskaičiuotos. Bado metu čiombė bus suvalgyta. O badmetis tikrai ateis . . .

Romena
P.S. Vakare dar Kazys mane primušo. Vargšelis visai kvaištelėjo . . .

18 diena, pirmadienis (98.08.24)

Jau kelinta diena visi guli bambas išvertę. Jokių kėlimų, “stroikių”, Gvido minutėlių. Pabundi iš įpratimo gaidžiams giedant (gal arkliams žvengiant ?) Aha, aną naktį prajojo kaimenė, prabildėjo, o “procedūrinis” sapnavo po žvaigždėtu dangum ir “nuritusia” rasa (Ar smagu buvo ?) Tai va. Kur čia? A... Pabundi nuo oro trūkumo ir tvaiko palapinėje (o Jurga dar su keliais megztiniais miega) ir eini laukan (o, geras, kaip pasakiau, Gvidas dar pridėtų : “kala į klyną”.) Vėl paklydau. Aha, tada parpė gryname ore. Kažkas (Romena su Linu) bando virti valgyti Petras džiovinasi virves. Ir t.t. Valgis ! Kažkas baisaus. Plius moterų diskriminacija. Anksčiau, kai nevalgydavai - grūsdavo. Dabar pabandyk pakartot - iškolios, aprėks ir dar apkuls. Kur ir telpa ? O Laurynas iš viso “tikrų tikriausiai - peraugęs organizmas”. Kiek kiši, tiek lįs. Na, ir kuklumas vaikino. Kokia kultūra ? Pamirškit, patys išmokino griebti, grūsti, nors ir nenori. Ir dar aiškina apie figūras, kalorijas, Neišdegs ! Paspringsim, bet kakavą visą išgersim (su svilėsių tvaiku). Kazys ištraukė paskutinį siurprizą - obuolių sūrį. Po didžiulį gabalą - net juodai dienai pasilikti teko.
Geras, Jurga atidavė savo sausainį Petrui. Po to dar saldainį. Įdomu darosi. Skundėsi, kad tik dvi valandas miega. . . O dabar kažkur blūdija - ieško kanapių (burtininkė, žolininkė, liotčikė, kombainininkė, metalistė - turtingas pravardžių rinkinys).
Prisivalgyt šiandien teko. Jau net nebeįdomu. Kodėl vien kalba apie valgį ? Bet taip yra. Apie ką prašneki, vis tiek palinks į maistą. Kaip prisikišti pilvą, skrandį, apsivemti ir atpilti. Ve… Ai, jei Petrui šiandien iki 00.00 paleis (ar nuleis) vidurius - statys tris bokalus alaus. Nuo vietinio maisto. Iš kur ? Ogi priklydom iki “Tioplyje kliuči”. Kokios tai sanatorijos - profilaktoriumo. Griuvėsių. Tai va, tokia bobikė, let pod piatdesiat, prisivilko ir neatkibo. Suorganizavo kamazą (iki med. korpuso), išnešė pavalgyti likučių, pagavo kitą kamazą Kaziui (į samoliotą), Gvidui ir Editai (į bolnicą). Rytoj gal mus prigriebs.
Mūsų likusi šešetiukė dairosi, kur prisiglausti. Viena biškekietė šūkteli “Ei, devočka !”, “?!”, “Moja Mama xočet vas pokrmit’”. Nu da už. Visiški elgetėlės išrodom. Prikrauna pomidorų, lipioškų, grietinės, sviesto, varškės, sviesto, varškės. Apsirijimas.
Sakiau, kad Jurga grįš su glėbiu žolių. Sako kanapių arbatą virs. O dabar eina į šlaitą.
Bernaičius pagavo kažkoks diedas su kašiku beraškant pusžalius obuoliukus (su “Omonu” susidraugavo, vadinasi).
Merginoms siūlė užeiti, pasišildyti, pasiklausyti muzikos.
Išsitrinkėm kažkokiam kanalizacijos baseinėly. Rytoj atidarys karštąjį.
O rytojus - arbūzai, dynės ir dar… dar…
Šalta kojom. Net kupranugario kojinės nepadeda.
Linas baigė savo solinį koncertą.
Gal verdam arbatą ? Ir vėl valgyti ?! O ką veikti ?

Eglė

19 diena, antradienis (98.08.25)

Ryte suskubome anksti. Prieš išvažiuojant norėjome dar pavalgyti ir pavalgėme, o ką? Po to greit susiruošėm ir susėdome laukti autobuso. Nusprendę, kad greitai jo nebus, pradėjome lošti kortomis. Bet štai, kur buvęs, kur nebuvęs ir atvyko autobusas ir išlipo visos rusės (tiksliau rusė, tolima Lietuvos “zėmliokė” - mūsų globėja. Susėdome į MAZ-iką, kuris turėjo garso signalą, o šiame krašte: pas ką garsesnis signalas - tas pirmesnis). Taigi tuoj buvom gelž. stot., kur sutikome Gvidą ir invalidę Editą (sugipsuotą ! ).
Ilgai nelaukę nukūrėme į mūsų 14 dienų išsvajotą turgų. Tikrą azijietišką turgų. Čia ir prasidėjo visi azijietiški bajariukai. Prisipirkome vynuogių, persikų, valgėme plovą, lagmaną ir kt. Tiek priputome (?), kad teko diržus atsileisti.
Bet apgaudinėjo tai visi, tai Kiš-mišas su kauliukais (?), tai žalias ir t.t. Viso to kulminacija - patikrinimas milicijos “kioske”. Nuostoliai iki dabar skaičiuojami. Jausmas toks: stovi, gaudai savo baksus, o tuo metu kokios 6 rankos kuičiasi tavo kišenėse. Pikti grįžome į stotį, kaip čia mus, baltaodžius lietuvius, visokios pliauskos apgaudinėja. Po kiek laiko, su Romeo patraukėme į miestą centro ieškoti. Ir radome. Tikras kultūros centras ! Lauko barai, coca-cola, gyva muzika ir vėl išdūrė L. Taigi sulaukėme vakaro ir stoty išsitiesėme miegoti.

Petras

20 diena, gal trečiadienis (98.08.26)

Gal jau ketvirtą kartą einu myžti (labai liaudiškai pasakyta). Nenusakomas kiekis arbūzų, dynių, vynuogių daro savo. Didžiulė eilė dešrų - turistų nugulė Biškeko geležinkelio stoties sieną.
Vytenis su savo neklusnių gimnazistų grupele išbėga ganytis.
Po truputį klibame ir mes. Žmonių troleibuse daug. Kur daug žmonių, ten ir vagys. Kur vagys, ten ir nepatyrę lietuviai . Ir žinoma, įvyksta vagystė.
Tik įlipus į troleibusą, Petras griebias už įvairių vietų. Piniginės nėra ? Dėkui saulėtai Birbizijai.
Piniginėje Petro intymūs daiktai su pasu ir kažkodėl Romenos pasas.
Puolama prie milicijos. Ši baudas iš automobilistų renka ir siunčia mus toliau. Mes toliau, ten nieko. Mus siunčia dar toliau.
Petras putodamas atitrūksta nuo kolektyvo. Galvoje durniausios mintys. Kaip čia bus ? Ar yra Lietuvos atstovai ? Rupūžės birbizai ? Būčiau Petras, visiems snukius išdaužy . . . Įvyksta stebuklas, tiksliau kažkokiu tai būdu du žalios spalvos popierėliai sumirga Petro rankose.
Tęsiame kelią į OŠ’o turgų. Tiesa, žuvo krūvelė neuronų, nėra 60$ užrašų knygutės, kred. kortelės t.t. ir p.n.
Lagmanas (???) mūsų išvykusiųjų apsipirkti pusryčiai.
Perkame kopūstą, pipirus, morkas, pomid., agurkus . . . Net 8 didžiules dynias.
Pardavėjas tai jau šiaip sau ir nuotaika nekokia. Greitai apsipirkę grįžtame į stotį. Bergždžias bandymas išsimaudyti duše. Negalim, neveikia, nenorim ir dar kelios priežastys į kurias nesigilinsime.
Traukinys gana tvarkingas tik pakeleiviai tai grynas vaikų darželis. Dauginas rusai tai ne lietuviai.
Pietums padarytos nuostabiausios salotos dingsta pilvuose mažai kliudydamos kusačių.
Vartome akis ir paveiksliukus. Dar kartą valgome pasiskanindami dynią.
Durnių ieškotojai pasigauna Lauryną ir nesėkmingai bando gauti “žalių”, kurie seniai pavogti. Laurynas tai bent paprakaitavo, bet išsisuko.
Laukiame Aryso vaisių ir daržovių sostinės. Iššokau užsimiegojęs pripirkau žalių arbūzų ir dynių ir miegoti.
Keista bet naktį šalta . . . ! ?

Gvidas

21 diena, ketvirtadienis (98.08.27)

Na ir užnervavo tie prekeiviai . . . Susėdome valgyti dynią, o jiems vis reikia praeiti. Viena paplekšnojo Laurynui per koją, kad praleistų. Gal ir ne visai švelniai Laurynas atsilygindamas - jai per užpakalį. Vos neužvirė muštynės. Laimei iš paskos grūdosi kiti prekeiviai ir nepatenkintoji turėjo pasiduoti jų srautui.
Šiaip diena iš nuobodžiųjų. Apie pietus prikeliam Gvidą pusryčių, o šis pareiškia, kad vos tik atsikėlėme ir iškart ėsti.
Merginos vakar taip nuvargino savo kaimynus, kad miega kaip negyvi, o Laurynas visą rytą panoms prikaišioja, kad šios valgė pyragėlių su mėsa. Jos valgė kiaurą naktį, o jis negalėjo užmigti.
Mano nuotaika kažkokia suš . . .
Nei tai liūdna kažko, nei tai ką. Vėl ir vėl prisimenu žygio akimirkas. Tas vakaras, kai nusileidome nuo Pravdos. Netylantis kalnų upės ošimas, prieblandoje mirguliuojantis ežerėlis, danguj įsižiebiančios žvaigždės, didinga ramybe dvelkiantys kalnai. Ir mes, tyliai sėdintys ir besiklausantys Gvido lūpinės armonikėlės. Arba vakaras prie laužo nusileidus nuo Lietuvos perėjos. Abu kartus mes buvome drauge ir tuo pat metu po vieną - kiekvienas su savo mintimis. Ir rodos pirmą kartą suvokiau, kad ne kalnai suartina žmones žygių metu. Šį kartą susirinko šauni grupė. Ne be trūkumų, žinoma, bet buvo smagu.
Gvidas šiandien sirguliuoja. Mat per pusryčius padaugino kiaulių akių pašteto. Dabar gydosi Biškeko turguje pirktais vaistais. Sako, padeda, bet vis tiek griebiasi mėtų lašų. Edita priekaištauja, kad nepasitiki jos piliulėmis. Čia Petras papasakojo kažkur skaitęs, kad jeigu visi žmonės atsisakytų piliulių ir pultų gydytis žolėmis - žemę ištiktų ekologinė katastrofa.
Daugiau nieko įdomaus neįvyko, nebent tai, kad į valias prisiklausėme palydovo knarkimo, Editą įtarė gipse vežant briliantus, o duona pabrango du kartus. Į vakarą karštis atslūgo. Prie kipiatoko eilė kaip prie duonos. Bet viskas gerai kas iš viso baigiasi, o pabaigos reikės laukti dar ilgokai.

Linas

22 diena, penktadienis (98.08.28)

Dar anksti ryte, neišaušus, vagono kaimynai pradėjo ruoštis išlipimui. Čiužino maišelius, krovė krepšius. Vagone buvo šalta, nuo jo aš ir pabudau . . . Po kiek laiko pabudo ir Gvidas, jis mane “išgelbėjo” nuo šalčio, davė pūkę. Linas taip pat išsitraukė miegmaišį. Dėl neaiškių priežasčių ryte visi buvo suirzę ir pikti, niekaip nesisekė susitarti, kas pagamins pusryčius, nebuvo duonos. “Badas” daro savo. Laurynas pats savarankiškai susiorganizavo nuplauti daržoves, Petras pjaustė. Šiaip taip per didžiausias diskusijas ir nesusipratimus pavalgėme, nervai atlėgo, pasidarė ramiau.
Laikas ėjo trinantis po vagoną, kas skaitė, kas miegojo, kas plepėjo (apie mokyklą ir kontrolierius), o kas šiaip sėdėjo užsidarę savyje.
Labai operatyviai susiorganizavome vakarienę. Desertui valgėm dynią, tačiau ji priminė buroką iš močiutės daržo.
Na, o po vakarienės buvo diskusija žygio tema. Kiekvienas išsakė savo nuoskaudas ir džiaugsmus visai grupei ir kiekvienam atskirai. Nenoriu čia visko smulkiai aprašinėti, manau, kad kiekvienam tai išliks atmintyje ilgai. Diskusijos plackarte užsitęsė ilgai, net iki 23 val. Po visko nuėjome miegoti į savo “minkštuosius” gultus. Tačiau miegot visai nesinorėjo ir su Linu dar visą valandą prapliurpėm.
Šiandien man visai nesirašo.

23 diena, šeštadienis (98.08.29)

Žodžiu oras vėsta, naktys darosi šaltos, koks ten miegas po viena paklode.
Žodžiai iš viršutinės lentynos : - Jurga spurga. Taip prasidėjo mano diena. Atseit suprask Romena nori bendrauti. Nieko nepešus kreipėsi į Petrą, tuomet abu tampė nervus, tiksliau sakant tai kas iš jų buvo likę. Taip atėjo ir praėjo pusryčiai. Neilgai trukus pradėjo surinkinėti patalynę, pradėjom rinktis žaislus ir krautis į kuprines. Pasirodė Maskvos priemiesčiai, namai vis artėja. Tik išlipę iš traukinio su dvigubom kuprinėm 5 lėkėm pirkti bilietų į stotį. Neilgai trukus ~ po 15 min. atsirado ir klipatų komanda: Eglė, Edita ir jas palydintis asmuo Gvidas.
Geros žinios dolerio kursas pakilęs, o ir šiaip kol mūsų nebuvo Maskva “apsivertė aukštyn kojom”. Blogos bilietų nėra, tik į kupe (į Kauno traukinį). O į Kaliningrado, kuris Kaune nestoja, kasininkė žadėjo suveikti bilietus.
Kupe išvažiavo viso klipatos pasiėmę ir Romeną (dėl mūsų ???), Lauris ir Linas plackarte paskutinės dvi vietos. Likom mes su Petru. Petras suorganizavo bilietus 13 vagone. Žodžiu, lik sveika Maskva, galbūt mes dar grįšim.
Vakarienei balotiravomės pas gimnazus į svečius. Ten buvo garbingai sutvarkyti du arbūzai, pavaišino ir mus, kad ilgai ir su pagarba minėtumėm gimnazus. Grįžome į savo antrą aukštą be patalynės ir kt. Ryte pasienis pasų patikrinimas ir t.t. Kanapė kol kas vis dar važiuoja. Mes jau Lietuvoj. Pro langus matosi Naujoji Vilnia, stotis. Nekokios naujienos viena dynia žuvo, pravodnica ją garbingai palaidojo į šiukšliadėžę. Paskutinis patikrinimo punktas jau stoty, dilema : tikrins - netikrins. Viskas tvarkoj Petras pasakė, kad mes alpinistai ir visus praleido netikrino. Būk pasveikinta, kanape, atvykus į Lietuvą.

Žodynėlis

1. Kas gali išnešioti vaikus kuprinėje ?
(turistai)

Azijietiška (birbiziška) pirtis - valgai arbūzus ir prakaituoji

Nuogirda atsklidusi iš kitos palapinės (apie Jurgą) :
Kai grįšim namo natūrali kūno spalva - mėlyna.

* “Tu, Petrai, gaidys.”
Jurga : “Po dviejų savaičių nakvynės nusprendė”.

Laurynas - peraugęs organizmas. (nuspręsta pamačius kiek ir kaip jis valgo).

Eilėraštukas : Eglutė skarota
Šiknutė spoguota . . .

* Romena - kelių savaičių nėštume.
“Bet turi būti tėvas.”
“Aš nieko neatsimenu” (Petras)
“Kažką turi atsiminti, jeigu nieko neatsimeni” (Edita)
/Stoties ištraukos po persivalgymo/

* Romenos storėjimo priežastis : ji nuolat čiaudi, o Linas visada linki “į storumą”.

Mokslo atradimas :
“Sliekai iš vieno galo vyrai iš kito moterys ir taip vienas galas su kitu visaip santykiauja . . .” (Eglė)


Į viršų